2016 m. kovo 22 d., antradienis

John Fante "Paklausk dulkių"

Knygos aprašymas:"Atviraširdiškas ir vaikiškai naivus knygos herojus, Arturas Bandinis, jaunas rašytojas, XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Los Andžele badmiriaujantis ir beviltiškai siekiantis tapti garsenybe, primena šešeriais metais vėliau pasirodžiusio Jerome’o Davido Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ veikėją Holdeną Kolfildą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai viena tų knygų, kurios nepaliekia gilesnio įspaudo. Perskaitai ir netrukus pamiršti. Todėl iš dalies stebiuosi perskaičiusi, jog tai buvo Bukowskio bene gyvenimo knyga ir būtent ši knyga įkvėpė mieląjį plunksnos chuliganą. Sakau iš dalies, nes iš esmės tematika primena Bukowskio kūrinius. Na, kažkoks valkataujantis pagrindinis veikėjas su beribiu pasitikėjimu savimi ir svajone tapti garsiu autoriumi. Taigi, Arturas Bandinis. Kaulijantis iš motinėlės pinigų pragyvenimui, rašantis nei šį, nei tą, nors įsivaizduojantis, jog yra didis rašytojas, pasiekęs filosofijos ir literatūros aukštumas. Geriantis ne kavą kavinėje, o pigų birzgalą ir valgantis, pasibaigus pinigams, apelsinus. Vieną dieną užeina atsigerti birzgalo į vietinę kavinę ir sutinka merginą su nupleišėjusiais sandalais. Lyg ir įsimyli. Paskui draskosi iš tos meilės ir pykčio, daro didžiausias nesąmones ir jos lyg ir siekia, lyg ir ne. Tuo pat metu netyčia pavyksta parašyti neblogą kūrinį, už kurį gauna nemažai pinigų. Ir taip toliau, ir taip toliau...ir nieko ypatingo. Visų pirma, nemėgstu tokių žmonių, kurie kaip šios knygos pagrindinis veikėjas. Nieko gero nenuveikiantis gyvenime, bet įsivaizduojantis, jog yra pasaulio bamba, rašytojas iš didžiosios R., nors jo kūrinių mažne niekas ir enskaito, jei pats per prievartą neįsiūlo. Dar kartą šios knygos neskaityčiau. Ir tai dar vienas šių metų nusivylimas.

Mano vertinimas: 5/10.

Knyga: iš bibliotekos.

Leidykla, išleidimo metai: kitos knygos, 2008

2016 m. kovo 1 d., antradienis

Peter Høeg "Panelės Smilos sniego jausmas"

Knygos aprašymas: "Karštas trileris iš šalto klimato“, „Trileris su smegenimis“, Šiaurės Šachrazada“- taip pasaulio spaudoje apibūdinamas romanas „Panelės Smilos sniego jausmas“.

Danų rašytojas Peteris Høegas (g. 1957), kadaise šokėjas, jūreivis, aktorius, alpinistas ir fechtuotojas, o dabar vadinamas danų literatūros kometa, su šiuo romanu apkeliavo visą pasaulį.

Meistriška, intriguojanti romano detektyvinė istorija apipinta keliomis siužeto gijomis. Pagrindinė veikėja Smila – grenlandės ir dano dukra, išdidi, drąsi ir vyriška moteris, gerai pažįsta gamtą, jūrą, sniegą. Šią išskirtiniu intelektu apdovanotą moterį drasko nuo gamtos atitrūkusios civilizacijos prieštaravimai. Policijos versija esą grenlandas berniukas nukritęs nuo stogo Kopenhagoje per nelaimingą atsitiktinumą, Smilai pasirodo abejotina. Ji jaučia sniegą, ir Izajo pėdos ant apsnigto stogo jai sako daugiau nei kitiems. Kopenhagoje pradėjusi tyrimą, Smila išjudina sniego laviną iki pat Grenlandijos. Per visus knygos skyrius vyksta kelionė neslūgstančio mirtino pavojaus akivaizdoje. Omano įtampą švelnina meilės istorija, savito patrauklumo jam teikia Grenlandijos mitologijos intarpai, Arkties gamtos aprašymai."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pastebėjusi begales gerų atsiliepimų bei vertinimų, labai magėjo ir man perskaityti šią istoriją apie Smilą ir jos sniego jausmą. Ir skaudžiai nusivyliau. Skaitydama šią nykią istoriją, jaučiausi it šaltą žiemos dieną prilietus liežuviu metalo gabalą. Kai skauda, bet ir patraukt ne taip paprasta. Kadangi esu iš tų žmonių, kurie labai sunkiai numeta pradėtas skaityti knygas, nenumečiau ir šios. Nors kiekvieną puslapį verčiau su kančia akyse ir kankinausi visą mėnesį. Tai istorija apie merginą Smilą (nu ką jau čia merginą, moteraitę virš 30-ies), kuri pradeda kišti nosį giliai ne į savo reikalus ir taip įsipainioja į bjaurią, labai šaltą ir niūrią istoriją. Dar, regis, ir įsimyli kažkur pusiaukelėje. Ir dar tokį personažą, kuris man atrodo toks nepatrauklus, kad paskaičius jų sekso sceną net krūpteliu. Nors pati Smila man taip pat nekėlė jokio susižavėjimo. Įsivaizdavau nykią, be ryškesnių bruožų šviesiaplaukę. Vienintelis dalykas, kuris galėjo žavėti, tai jos meilė šalčiui ir sniegui. Dar, žinoma, didžiulis viso to išmanymas. Skaitant jaučiasi autoriaus išmanymas ne tik sniego ar ledkalnių, bet ir Grenlandijos, ypatingai laivybos niuansų. Tik bėda ta, kad būtent visa tai mane mažiausiai ir domino. Nesu iš tų žmonių, kurie išsižioję klausosi bet kokio žmogaus, puikiai išmanančio kažkokį tai dalyką, kuris man visiškai tolimas. Visuomet pradedu nuobodžiauti. Taip buvo ir su šia knyga. Personažai visiškai nesimpatiški, įvykių eiga paini, kartais reikia tą patį puslapį perskaityti, jei ne dar vieną, tai du kartus. Džiaugiuosi pagaliau ją įveikusi. Jau laukiu tos akimirkos, kai atiduosiu ją bibliotekoje.

Mano vertinimas: 4/10.

Knyga: iš bibliotekos.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 1995.

2016 m. vasario 1 d., pirmadienis

Michal Viewegh "Mergaičių auklėjimas Čekijoje"

Knygos aprašymas:"Michalas Viewegh'as, savo romaną „Mergaičių auklėjimas Čekijoje” įvilkęs į žaidimo formą, narplioja pasikeitusios visuomenės papročius, požiūrį į tradicines vertybes, meną. Pasak autoriaus, pateikti nūdienos gyvenimo, aukštyn kojom apvirtusio pasaulio vaizdą įmanoma tik įpinant grotesko, net absurdo elementų. Šiandien realybė būtent tokia: kupina chaotiškumo, bedvasiškumo, abejingumo tikram skausmui ir kančiai, net mirčiai.

„Mergaičių auklėjimas Čekijoje” (1994m.) — pati žinomiausia (kol kas) rašytojo knyga, atspindinti visas jo stiliaus ypatybes: polinkį į literatūriškumą (romanas apie romano rašymą; citatos, mokymas rašyti, svarstymai apie literatūros prasmę), humoro jausmą, paradoksalumą, groteską.

Tai knyga apie šiandieninę Čekiją ir opiausias jos dvasines problemas, apie jauną mokytoją ir seną mokymo sistemą, apie šeimą ir neištikimybę, nesugebėjimą rasti vietos tarp žmonių ir mirtį."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tiesą pasakius, nusivyliau. Pati nežinau, ko tikėjausi, bet akivaizdu, jog tikėjausi geresnio pasakojimo. Tai istorija apie mokytojūkštį ir rašytoją,kuriam vietinis verslininkas Kralis pasiūlo mokyti jo dukterį kūrybinio rašymo. Mokytojūkštis sutinka, tačiau paaiškėja, jog jam tenka sunkesnė užduotis - ne tik mokyti merginą, kuri nenori mokytis, bet ir vėl padaryti ją laiminga, nes kažkoks "šiknius" ją įskaudino iki pat širdies gelmių. Žinoma, pradžioje išpaikinta mergiotė spyriojasi, ilgainiui ji tampa ir mokytojūkščio erotinių svajų objektų, o galiausiai... ir meiluže. Siužetas skamba visai neblogai, tačiau skaitant atrodo, jog rašytojas davė išspausdinti paprasčiausią juodraštį, jo net nekoregavęs, ir kažkoks beprotis jį išspausdino. Pilna svetimų citatų, kurios ne visuomet tinka prie autoriaus žodžių ir yra ne vietoje, kažkokios padrikos mintys, keistas skyrių numeravimas. Ir humoras bei pseudoironija, kurie nė kiek nesužavėjo ir net nekėlė šypsnio. Kartais atrodė, kad autorius pats pasiklysta savo rašliavos pievose. Ne man tokia literatūra, ne man. Bent jau džiaugiuosi, kad galiu dar vieną knygą išbraukti iš norimų perskaityti knygų sąrašo. :)

Mano vertinimas: 5/10

Mano pieštukas užkliuvo: "Juk Makmerfis supranta, kad reikia juoktis iš visko, ką skauda, nes tik taip galima išlaikyti pusiausvyrą, tik taip galima išvengti, kad pasaulis neišvestų iš proto."

Knyga: iš bibliotekos

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2001.

2016 m. sausio 27 d., trečiadienis

Julian Barnes "Gyvenimo lygmenys"

Knygos aprašymas: "Knygą „Gyvenimo lygmenys“ Julianas Barnesas parašė po savo mylimos žmonos mirties. Ją skaitant nepalieka įspūdis, kad rašytojas staiga pasirodo nuogas, beginklis, nusimetęs įprastinę mistifikuotojo kaukę.

Pasakojimas apie netektį toks skaudžiai autentiškas, kad nejučia norisi nusigręžti, kaip nesąmoningai nuo nelaimės ištiktojo gręžėsi buvę draugai. Juk netektis vienaip ar kitaip liečia kiekvieną iš mūsų.

Tačiau kūriny esama ir kito, metaforiško, būdingo šiam autoriui lygmens – tai spalvingos istorijos apie XIX a. oro balionų skrydžius, prancūzų fotografo Nadaro nuotraukas ir oreivio pulkininko Fredo Barnabio meilę garsiajai Sarai Bernar. Pasak J. Barneso, sudėję tuos du, regis, nieko bendro neturinčius lygmenis į daiktą, išvysime kažką nauja..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Paėmusi ją į rankas ir pradėjusi skaityti, šiek tiek nusivyliau. Pradžioje buvo pasakojamos kelios istorijos apie skrydžius oro balionu, įmantrias meilės istorijas. Ir tik priėjusi prie paties rašytojo išgyvenimų, aprašant savo žmonos mirtį, supratau, jog visa tai itin glaudžiai susiję. Juk meilė, panašiai, kaip skrydis oro balionu - lyg ir pavojinga, lyg ir suteikia ypatingą laimės ir didybės pojūtį. Iš pirmosios knygos dalies sužinojau apie žymų fotografą, apie Saros Bernar gyvenimą. Ir visa tai priėmiau tikrąja prasme, kaip trečias asmuo, kuriam kažkas pasakoja kažką skaitęs ar girdėjęs. O štai priėjusi paties rašytojo išgyvenimus, jaučiausi it žiūrėdama pro rakto skylutę ir negalėdama nuo jos pasitraukti, nors ir norėjosi. Kai žmogus numiršta, jis jau nieko nejaučia, o kaip jaustis tam, kuris mirusįjį be galo mylėjo? Kaip jam bendrauti su aplinkiniais? Kaip bendrauti su buitimi? Kaip nenusižudyti? Atrodo, juk viską įmanoma išgyventi, ištverti. Tik abejoju ar įmanoma pamiršti mirusią meilę, kuriai atidavei pusę savo gyvenimo. Bent jau mylinčių artimųjų dėka, jie išlieka gyvi. Gyvi sapnuose, prisiminimuose, buitiniuose pokalbiuose (kai kalbi lyg su nematomu draugu). Skausmo šioje istorijoje labai daug ir skaitant norisi palikti rašytoją vieną. Na, kad vienas iškęstų, nesinori jo guosti, nes nerasčiau paguodos žodžių. Nedrįsčiau sakyti: "Viskas bus gerai.", nes juk tai taip abstraktu. Juk gerai gali ir nebebūti, arba atvirkščiai, didžiulis gėris dar gali nustebinti, bet mylimos žmonos jau nebebus... Jokia paguoda ar nuoširdi, ar apsimestinė ji būtų, mylimosios nebeprikels.

Mano pieštukas užkliuvo: "Bet jeigu stovėjimas ant žemės neapsaugo tavęs nuo skausmo, verčiau būti aukštai virš debesų."

"Gal pasaulis vystosi ne bręsdamas, bet išgyvendamas nuolatinę paauglystę, kupiną jaudinančių atradimų."

"Ir tai, kas atimama, yra nepalyginamai daugiau nei ankstesnė suma. Gal matematiškai tai ir neįmanoma, bet emociškai įmanoma."

Mano vertinimas: 9/10

Knyga: iš nuosavos bibliotekos, neseniai pirkta už 9,99 eur.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2015 m.

2016 m. sausio 8 d., penktadienis

Torey L. Hayden "Mergaitė"

Knygos aprašymas: "Šešiametė Šeila nekalbėjo, neverkė, o jos akys liepsnojo neapykanta visam pasauliui. Motinos palikta greitkelio pakelėje, koneveikiama alkoholiko tėvo, patyrusi košmarišką seksualinę prievartą Šeila patenka į protiškai atsilikusiųjų klasę po to, kai panaudoja smurtą prieš kitą vaiką.

Visiems atrodo, kad Šeila - amžiams prarastas vaikas. Visiems, išskyrus mokytoją Tori Heiden.

Tori deda visas pastangas, siekdama prasiskverbti į Šeilos sielą, grąžinti užguitą vaiką iš jos slapto košmaro atgal į gyvenimą, nes po nuožmiu įniršiu Tori pastebi mergaitės talento kibirkštis. Kartu jos leidžiasi į nuostabią kelionę, kurioje Šeilai nušvinta naujas, kupinas meilės pasaulis."

Mano nuomonė apie šią knygą:Pati istorija, rodos, nėra nei nauja, nei labai stebinanti, bet tai, kaip viskas baigiasi, kaip sunkiai pasiekiamas galutinis rezultatas, žavi ir nepaleidžia, neperskaičius paskutinio puslapio. Ši istorija apie šešiametę mergaitę, vardu Šeila. Ji, deja, yra nepelnytai nuskriausta likimo: pamesta motinos, prižiūrima alkoholiko tėvo, kuris jai suklydus, ją muša, o kur dar ją taip žiauriai nuskriaudęs, dėdė Džeris... Ši mergaitė patenka į "bepročių" klasę, kitaip tariant, į klasę, kurioje mokomi specialių poreikių turintys vaikai, susiduriantys su emocinėmis ir ne tik, problemomis. Jų mokytoja - psichologijos mokslus krimtusi, Tori. Ji stengiasi, kaip įmanydama, kad vaikai klasėje jaustųsi saugūs ir gerbiami. Taip pat stengiasi ir su Šeila, tačiau su ja daug sunkiau. Galiausiai, Tori ir Šeila prisiriša viena prie kitos, kaip lapė ir Mažasis princas. Tai istorija apie tai, kaip žmogiškas, nuoširdus rūpestis, gali pakeisti net labiausiai sutraumuotą žmogų. Rodos, kartais gal ir matome tokius vaikus, panašius į Šeilą, tik lyg stengiamės jų nematyti, nereaguoti, nesuprantame, ką jie patiria, kokias kančias jiems teko iškęsti. Ir nusisukam, nes taip lengviausia. Neįpareigodami savęs sustoti ir susimąstyti. Tad džiaugiuosi, jog perskaičiau šią knygą, o ypač džiaugiuosi tuo, jog ji verčia mane mąstyti apie tai, jog ne visi vaikai dabar laimingi maigo kompiuteriukų mygtukus ar džiaugiasi, jog jiems mama skaito pasaką. Jaučiuosi, it gerklėje būtų įstrigęs gniužulas, kurio negaliu nuryti.

Mano vertinimas: 9/10

Knyga: iš bibliotekos.

Leidykla, išleidimo metai: Jotema, 2010 m.

2016 m. sausio 4 d., pirmadienis

Sofi Oksanen "Valymas"

Knygos aprašymas: "Sofi Oksanen knygoje "Valymas" atskleidžia dviejų kartų moterų istoriją, kuri užbūrė daugelį pasaulio skaitytojų. Matyt, ne veltui ji išversta į 26 kalbas.
Įtempto siužeto romane subtiliai pasakojama atsikuriančios Estijos, neseniai paskelbusios nepriklausomybę, istorija, parodomas šalies pokaris, komunistinė praeitis ir laukinio kapitalizmo apraiškos. Gvildenamos meilės, smurto, bejėgiškumo temos, ieškoma ištakų praeityje.
Vieną dieną Alydės Trū namų kieme atsiranda dvidešimtmetė rusė Zara - prekybos žmonėmis auka - ir smarkiai sutrikdo vienišos namų šeimininkės gyvenimą. Alydės Trū sąžinę slegia pokario metų išdavystė, į kurią ją pastūmėjo beviltiška, tragiškai pasibaigusi meilė sesers vyrui. Ta jaunystės klaida nulėmė ne tik visos Alydės šeimos, bet ir tolesnių kartų gyvenimą. Pamažu aiškėja, jog abiejų moterų likimai neatskiriamai susipynę nuo seno.
Šiurpinamai pažįstamas ir artimas pasakojimas apie Estijos žmonių likimus, negrįžtamai įsipainiojusius Sovietų Sąjungos - net ir buvusios - gyvenimo taisyklių voratinklyje."

Mano nuomonė apie šią knygą: Labai stipri istorija. Perskaičiau prieš porą dienų, bet vis negaliu atsigauti. Kyla kažkoks keistas noras vėl ją atsiversti, lyg vis tikėčiaus, jog dar ne viską perskaičiau. Gyvenu šioje istorijoje ir vis ką nors prisimenu. Tai istorija apie meilę, ištikimybę, išdavystę, šeimą, prioritetus, sunkų laikmetį ir pasirinkimų pasekmes. Sunkiai nuspėjama įvykių eiga tik dar labiau įtraukė į pasakojimą.
Viskas prasideda nuo to, kaip vieniša senolė Alydė savo kieme randa Zarą. Pasakojimas vystosi peršokant iš vieno laikmečio į kitą, iš Estijos į Rusiją. Žavėjausi autorės sugebėjimu į tokį įtemptą pasakojimą įpinti paprasčiausių buities detalių, kurie liudija to meto Estijos ir apskritai to laikmečio, istoriją. Tarkim, kaip degtine šildydavosi kojas arba, kaip balindavo dantis anglimi, apie kojinaičių svarbą, kuri man pasirodė itin simboliška. Skaitant apie seseris Alydę ir Ingelę, jaučiau didžiulį svetimumą. Rodos, seserys būna artimesnės, nuoširdžiau kalbasi, dirba kartu. Tačiau čia atvirkščiai, rodos, lyg ne seserys, o konkurentės visose gyvenimo srityse. Ar meilė gali taip apakinti žmogų, jog jis ryžtųsi tokiai žiauriai išdavystei? Ar aplinkybės taip lengvai priverčia žmogų žudyti? Klausimai, į kuriuos nesugebu atsakyti. Laikotarpis buvo žiaurus, tokie pat žiaurūs buvo ir žmonės. Gyvenant laisvoje Lietuvoje, žinoma, lengva svarstyti šiuos klausimus, tačiau, kaip buvo iš tikrųjų, liudija tik pavienių žmonių atsiminimai. Taip ir čia. Kas žino, kaip tokiomis aplinkybėmis būčiau pasielgusi aš, ar kas kitas. "Valymas" ir šiurpinanti, ir priverčianti susimąstyti apie gyvenimą, knyga. Labai rekomenduoju.

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: iš bibliotekos.

Leidykla, išleidimo metai: Versus Aureus, 2010 m.

2015 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

2015-ųjų knyginė išpažintis.

Šiais metais perskaičiau 43 knygas. Daugiau, nei pernai, daugiau, nei buvau užsibrėžusi perskaityti. Dėl to savimi džiaugiuosi.
Gėda prisipažinti, bet pirkau knygų daugiau, nei spėjau jų perskaityti. Na, žinote, kaip būna, pamatai akcijas, senas knygas, kainuojančias viso labo eurą ar porą ir negali atsispirti kažko neįsigijęs. Tikriausiai namų bibliotekoje turiu knygų visiems 3 metams į priekį, bet labai vertinu ir apsilankymus bibliotekoje, todėl skaitau ir iš ten, nors ir kaip kartais stengiuosi pasiimti daugiausiai vieną knygą, gaunasi taip, jog pareinu su penkiomis. Tikriausiai ne aš viena tokia, a? :))

Taigi, geriausi 2015-ųjų skaitiniai, įvertinti 10/10:

1. Alessandro Baricco "Šilkas";
2. Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė";
3. Marcelijus Martinaitis "Mes gyvenome".
4. Sophie Kinsella "Trečio dešimtmečio panelė".

Skaitiniai, įvertinti 9/10 ir verti paminėjimo:

1. Ray Bradbury "451° Farenheito" (9/10);
2. Kęstutis Navakas "Du lagaminai sniego" (9/10);
3. Birutė Pūkelevičiūtė "Metūgės" (9/10);
4. Elizabeth Wurtzel "Prozaco karta" (9/10);
5. F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis" (9/10);
6. John Fowles "Kolekcionierius" (8,5/10);
7. Jolita Skablauskaitė "Liūnsargių moteris" (8,5/10)

Labiausiai nuvylusios knygos, įvertintos nuo 1-2/10:

1. Agnė Žagrakalytė "Klara" (1/10);
2. Emily Bronte "Vėtrų kalnas" (1/10);
3. J. V. Gėtė "Jaunojo Verterio kančios" (2/10);
4. Francoise Sagan "Sveikas, liūdesy" (2/10);

Džiaugiuosi perskaičiusi daugelį knygų, kurias žadėjau jau seniai, bet prisiruošiau tik dabar. Taip pat be galo džiaugiuosi, jog idėja apie knygų klubą šiais metais tapo realybe! Knygų klubo dėka perskaičiau tokius kūrinius, kurių galbūt taip niekad ir nebūčiau atsivertusi. Tikiuosi, knygų klubas sėkmingai gyvuos ir ateinančiais metais.

Artėjančių Naujųjų metų proga visiems noriu palinkėti ypatingų atradimų knygų pasaulyje, įdomių ir netikėtų atsitiktinumų ir knygų, pasiekiančių Jus įvairiausiais būdais. Skaitykite ir patirkite skaitymo džiaugsmą! Iki naujų metų, naujų įrašų. :)