2017 m. kovo 15 d., trečiadienis

Kobo Abe "Moteris smėlynuose. Svetimas veidas"

"Moteris smėlynuose. Svetimas veidas" labai ilgai gulėjo lentynoje, nusipirkta komise. Tik kažkuomet visai netyčia ją prisiminiau, kai reikėjo pasiūlyt knygas knygų klubui. Ir pagaliau perskaičiau. Ir vis dar sunkiai rankioju žodžius, galinčius šias istorijas apibūdinti. Ši knyga mane taip prislėgė savo niūria nuotaika ir, kartu, taip įtraukė, kad paskui sunku buvo išklimpti. Kaip tyčia, pradėjau ją skaityti autobuse į Nidą ir priešais sėdinti moteris tuo pat metu skaitė Kobo Abe "Žmogus-dėžė". Dievaži, matyt, buvo lemta ją skaityti kaip tik tuo metu.

"Moteris smlėynuose"

"VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus." Štai taip prasideda ši istorija. Dingsta atostogauti išvykęs, maždaug trisdešimtmetis entomologas. Beieškodamas naujų vabzdžių, jis užklysta į užmirštą, laike įstrigusį kaimelį smėlynuose. Deja, juo pasinaudojama ir jis tarytum įkalinamas su viena moterimi namelyje, rodos, paskendusiame smėlyje. Ar jam pavyksta iš smėlio gniaužtų ištrūkti nesakysiu, nes taip atimsiu visą malonumą dar šios istorijos neskaičiusiems. Tiesą sakant, skaitant, norėjosi litrais gerti vandenį, nes, rodėsi, kad ne tik burna pilna smėlio, bet jo kupini ir tarpupirščiai. Rodos, trūksta oro ir skaitant net prasideda klaustrofobija. Dar niekuomet neteko skaityti knygos, kuri taip įklampina ir prikausto ne kažkokia ypatingai įdomia istorija ar siužetu, bet sunkiai apsakomu niūrumu. Pagrindinis knygos veikėjas primena Sizifą, ridenantį savo akmenį, nors šiuo atveju tai smėlis. Ir nors mes gyvename ne smėlio apsuptame mažame kaimelyje, tačiau kiekvienas kasam savo smėlį, bandydami nežinia ką nugalėti, apsisaugoti, sukurti harmoniją, kasame tuštybę, beprasmiškumą, laiką pilnomis saujomis. Šioje istorijoje stebina tarytum belaikė erdvė, visiškai kitoks gyvenimas, nei mums įprasta. Galiausiai tarp smėlio pajunti kažkokią neaiškią ramybę ir žmogaus bejėgiškumą prieš gamtą. Tik čia anapus smėlio - tuštybės kupinas, apraizgytas ne visai aiškiomis taisyklėmis, gyvenimas.

"PRASLINKO daugel monotoniškų smėlio naktų ir savaičių."

"Kai jis išsikabins į paviršių, visa, kas čia buvo, pavirs mažomis gėlytėmis, sudžiovintomis atminimui tarp užrašų knygutės puslapių... Ir nuodingosios, ir vabzdžiaėdės - visos jos pavirs plonomis, bemaž permatomomis spalvoto popieriaus skiautelėmis; gurkšnodamas namie arbatą, jis laikys jas prieš šviesą ir mielai pasakos apie visa, kas su jomis susiję."

"Žiūrėdamas į skardžio kraštą, blankiai nušviestą mėnulio, žmogus pagalvojo, kad tokia būsena, kada jautiesi, lyg viduje tau viskas būtų išdegę, tėra tiktai pavydas. Pavydas viskam, kas palikta viršuje, - gatvėms, tramvajams, šviesoforams sankryžose, reklamai ant telefono stulpų, nudvėsusioms katėms, vaistinėms, kur pardavinėjamos cigaretės. Ir kaip smėlis suėdė namo sienas iš vidaus ir stulpus - lygiai taip pavydas sugraužė žmogui vidurius ir pavertė jį tuščiu puodu, paliktu ant degančios viryklės. Puodas smarkiai kaista. Karštis darosi nepakenčiamas, ir galimas dalykas, kad beregint puodas išsilydys. Dar nesušvitus vilčiai, iškyla klausimas: kaip įveikti šią akimirką ir ar reikia ją įveikti?"



"Svetimas veidas"

O štai ši istorija yra apie žmogų, visiškai sužalotu veidu ir turintį visuomet vaikščioti su tvarsčiais. Po nelaimės, kaip dažnai nutinka, jo santykiai su žmona visiškai atšąla, jis pats užsidaro savame kiaute ir, rodos, nieko ypatingo iš gyvenimo nebesitiki. Ir staiga sugalvoja "pasiskolinti" kito žmogaus veidą. Kas nutinka tuomet? Atrodo, apsiverčia šio žmogaus gyvenimas. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Ši istorija man net labiau patiko už "Moterį smėlynuose". Ji buvo dar niūresnė, bet puikiai joje parodoma veido, išvaizdos reikšmė žmogaus gyvenime. Ir, drįstu teigti, šiandien veidas turi dar didesnę reikšmę gyvenimo kokybei, nei turėjo tuo laiku, kai ši istorija buvo parašyta.

"Noriu, kad tu įsivaizduotum - tai labai lengva, - koks aš buvau apgailėtinas, lyg benamis šuo, kai jaučiau, jog vien tuo, kad gyvenu, keliu visiems aplinkiniams pasišlykštėjimą. Beviltiška vienatvė, atsispindinti seno, dvesiančio šuns akyse. Neviltis, girdima bėgių skambesyje, kai gūdžią naktį remontuojamas kelias. Aš visas buvau sukaustytas, nes supratau, kad nors ir kokią išraišką stengčiausi suteikti savo veidui po tvarsčiais ir juodais akiniais, mano pašnekovas jos nepamatys."

Veido ir vidinio "aš" priešprieša. Ar užsidėjęs, pasiskolinęs svetimą veidą tapsi kitu? Ar teisinga yra tai, jog žmogaus vertė ir gerumas matuojamas išore, o ne tuo, kas žmogus yra iš tikrųjų? Kas ji būtų tamsoje, kur veido nematytume? Ši istorija sukelia daugybę prieštaringų minčių, kurios dar ilgam neduoda ramybės. Kiekvienas nori būti gražus, tačiau, nesusimąsto apie tai, jog grožis dingsta, jis kinta, dėvisi, nes toks jau mūsų kūnas ir nieko čia nepadarysi, bet tik tai, ką mes galėtume padaryti, vedami ne "gražaus veido", o mūsų savybių ar talentų, gali gyvuoti daug ilgiau nei mūsų išorės grožis. Šioje istorijoje taip pat didelį vaidmenį atlieka ir paprasčiausias nepasitikėjimas savimi, kuris labai greitai persiduoda ir kitiems žmonėms, kurie tave patį pradeda vertinti kitaip.

Rekomenduoju perskaityti abi istorijas, nes abi paliečia ir verčia daug ką pergalvoti.


Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1987.

Knygos autorius:

Kobo Abė (g. 1924 m. kovo 7 d. - mirė 1993 m. sausio 22 d., Tokijuje, Japonijoje)

2017 m. kovo 2 d., ketvirtadienis

John Irving "Sidro namų taisyklės"

"Ir jie verkdavo ne dėl to, kad norėdavo gimti; jis žinojo, jog jie verkia todėl, kad gimė."

"Sidro namų taisyklės" - tai knyga, kupina liūdesio, kiekvienas herojus kenčia ir sunkiai randa laimės lašų savo būtyje. Pirmiausia prisipažinsiu, jog ši knyga man tapo vasario mėnesio kančia. Beskaitant pirmąją pusę knygos dar buvo kažkiek įdomu, paskui darėsi vis neįdomiau ir nykiau, o skaitant paskutinius šimtą puslapių, paskaičius tris puslapius, numesdavau į šalį ir net indų plovimas atrodė įdomesnis užsiėmimas nei tai, kas vyko knygoje. Paliestos temos buvo tikrai įdomios ir vertos dėmesio: abortai, našlaičių gyvenimas, taisyklių prasmė ir jų įtaka mūsų gyvenimams, pasaulio pažinimas pro savas prizmes. Temos tikrai aktualios, ir tokios bus tikriausiai dar ilgai, tačiau pati istorija pasirodė labai ištempta, buvo visiškai neįdomių, net, rodos, nereikalingų dalykų. Nors autoriaus erudicija ir atsakomybė prieš skaitytoją, pateikti kuo tikresnius faktus, domėjimasis abortų darymu, obuolių auginimu ir sidro gamyba, išties žavi ir stebina.
Taigi, knyga apie našlaitį Homerą Velzą, kuris auga Sent Klaudo prieglaudoje, jos vadovas ir už viską atsakingas žmogus - daktaras Vilburis Larčas. Šis gydytojas ne tik, kad priima gimdomus našlaičius, bet ir neteisėtai daro abortus. Augant Homerui Velzui ant pečių užkraunama našta - mokytis "Dievo darbo" - daryti abortus ir priimti gimdymus. Daktaras Larčas į jį sudeda daugybę vilčių, tačiau jis pasipriešina ir išvyksta į Vandenyno Vaizdo sodus, kur auginami obuoliai ir iš jų spaudžiamas sidras. Jis pažįsta pasaulį iš naujo, kur taisyklės visai kitokios nei prieglaudoje. Jis įsimyli ir tai tampa ramybės pražūtimi daugeliui romano herojų. Gyvenimas, kaip visuomet, sukasi ratu ir, deja, Homerui Velzui tenka vis dėlto užsiimti "Dievo darbu".
Turbūt svarbiausia tema, kuri tampa šio pasakojimo stuburu - abortai. (Tiesa, pradėjus skaityti šią knygą, ne kartą nusipurčiau, ar net užsimerkiau, nes pernelyg išsamūs abortų aprašymai kėlė šiurpą.) Ši tema aktuali buvo ir praėjusiais laikais, tokia pat aktuali ir šiandien. Apie tai kalbėti tikrai reikia ir norėtųsi, jog šią knygą paskaitytų kuo daugiau žmonių, kad suprastų, jog kartais abortas yra išeitis. Ir, kad moteris turi turėti teisę pasirinkti. Vaikas, deja, negali pasirinkti, kokioje šeimoje gimti ar kokiomis aplinkybėmis. "Tie patys žmonės, kurie mums sako, kad privalome saugoti dar negimusių kūdikių gyvybę, - jie yra tie patys, kurie berods nebenori saugoti nieko kito, tik save, po to, kai atsitiktinai pradėtas kūdikis jau būna gimęs! Tie žmonės, kurie garsiai šneka, kad myli negimusio kūdikio sielą, - jie net nesistengia bent kiek paaukoti vargšams, padėti tiems, kurie niekam nereikalingi ar engiami! Kaip jie gali pateisinti tokį savo jaudinimąsi dėl vaisiaus ir tokį abejingumą nepageidaujamiems ir skriaudžiamiems vaikams? Jie pasmerkia kitus kančioms dėl atsitiktinio apvaisinimo; pasmerkia vargšus - tarsi vargšai būtų patys kalti, kad yra neturtingi." Ši knyga išties padeda pažvelgti giliau į našlaičio jauseną, jo bandymą gyventi, jo požiūrį į save ir aplinką ir, kartu, verčia susimąstyti apie buvimo gyvenime ir paties gyvenimo prasmę, apie tai, kiek gyvenimas naudingas tau ir kiek tu pats naudingas gyvenimui, ir, be abejo, aplinkai, kuri tave supa.
Daktaras Vilburis Larčas su Homeru Velzu elgiasi nesąžiningai - be jo sutikimo nori paversti savo paties kopija. " - Velniai griebtų, - dar sumurmėjo sau panosėje, - paauglio nepriversi subręsti pirma laiko - negali tikėtis, kad paauglys prisiims atsakomybę už viską kaip suaugęs žmogus, kad dirbs suknistą suaugusio žmogaus darbą!", " - Tai gal jau apsigalvojai, nebenori tapti gydytoju? - Iš tiesų niekada ir nenorėjau, - tarė Homeras. - Niekada nesakiau, kad noriu." Tai primena tėvų bandymą primesti jų pačių žlugusias viltis savo vaikams. Ir taip, daktaras Larčas Homerui yra lyg tėvas, nepamainomas autoritetas, nors ir per prievartą stumiantis Homerą ne ta linkme, kuria jis norėtų. Nes, velniai rautų, Homeras dar nepažįsta gyvenimo, yra per jaunas pasirinkimams, todėl našlaičiui Vilburio Larčo įtaka yra labai stipri ir sunkiai nuginčijama. Stebina, kad Homeras randa drąsos bandymams pasipriešinti primetamam gyvenimo planui. Nors jo maištas ir trunka ne taip jau ilgai.
Keista. Kai aprašomas prieglaudos gyvenimas - užliūliuoja ramybė ir jaukumas, kurį sukuria ten dirbančios seselės. Seselė Andžela, seselė Edna bei ponia Grogan. Jos kaip motinos ar gerosios senelės tiem visiems našlaičiams. Homeras Velzas, pripratęs prie tos prieglaudos idilės stebisi pasauliu, jį tyrinėja it mažas vaikas. "Čia, Sent Klaude, visuomenės nėra - nėra galimybės rinktis, lyginti, kas geriau ar blogiau, kuri bemaž visada būna bet kokioje visuomenėje. Čia viskas paprasčiau, nes tai, ką turi pasirinkti, arba akivaizdu, arba išvis nepriklauso nuo tavo valios. Tačiau kaip tik dėl to, kad čia beveik nėra pasirinkimo laisvės, našlaičiai taip veržiasi į visuomenę - bet kokią; kuo daugiau joje rezgama pinklių ir sklando paskalų, tuo geriau." "Sent Klaude to, kas augdavo, ir netgi kas gimdavo, niekam nereikėjo - gimimo vyksmas dažnai būdavo nutraukiamas. O dabar Homeras buvo užsiėmęs visa ko auginimu. Jam patiko gyventi Vandenyno Vaizdo soduose, nes čia viskas buvo panaudojama, viskas reikalinga."

Galėčiau apie šią knygą pasakoti dar daugybę dalykų, tačiau išskyriau tuos, kurie man pačiai kliuvo ir atrodė svarbiausi. Kaip jau ir minėjau, nors ir tematika man buvo įdomi, tačiau pati istorija nesudomino ir neįtraukė. Tai buvo pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, tačiau, gali būti, kad ir paskutinė. Tai buvo ne mano rašytojas, ne mano knyga.
Šiaip ar taip beveik mes visi tam tikra prasme esame šio gyvenimo našlaičiai, bandantys būti naudingi, prie kažko prisišlieti, ieškantys savo vietos po saule.

Kitos dėmesį patraukusios citatos: "Kai praeina daug laiko, norisi pamatyti žmones, kurie tave pažinojo; būtent su jais norisi pasikalbėti. Kai praeina pakankamai daug laiko, būna nebesvarbu, ką jie tau padarė."

"Kas gali būti asmeniškiau už norą turėti vaiką arba jo neturėti?"

Knygą vertinu: 4/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2008.

Knygos autorius:
John Irving (g. 1942 m. kovo 2 d. (75 metai), Exeter, Naujasis Hampšyras, JAV)
p.s. ir, visgi, koks įdomus sutapimas, jog būtent autoriaus gimimo dieną baigiau šią knygą skaityti.

2017 m. vasario 20 d., pirmadienis

Kęstutis Navakas "Vyno kopija"

Prisipažinsiu, esu K. Navako gerbėja, vienos mėgstamiausių knygų man - "Du lagaminai sniego" ir "Lorelei". Tačiau pirmasis K. Navako romanas "Vyno kopija" mane nuvylė. Iš šios knygos tikėjausi, jog suskaitysiu ją taip pat maloniai, kaip gurkšnočiau skanaus raudono vyno taurę. Tačiau. Deja.
Net sunku aprašyti apie ką ši knygą. Istorija prasideda mirtimi. Kažkas atsibunda numiręs ir pradeda kažko ieškoti, o ko konkrečiai, tai velnias ir težino. Viskas labai keistai susiplaka lyg ir į pasakojimą, lyg ir haliucinaciją, kažkokį keistą, iškreiptą, beprasmį sapną. Pagrindinis veikėjas nežemiškas, iš kitos realybės, nebuitiškas. Ir tai toli gražu nesuteikia jokio malonumo, jokios gelmės taip pat neaptikau. Geriausia šios knygos dalis, kaip bebūtų, autorius. Jaučiasi navakiškas stilius, navakiškų minčių pliūpsniai. Bet ar tai turėtų būti geriausia knygos dalis? Manau, ne.
Skaitydama vis galvojau, kodėl lietuvių rašytojai taip mėgsta rodyti, kiek daug jie žino, kiek kalbų moka, kiek knygų perskaitė? Tokios knygos, kuriose nėra nei frazių kitomis kalbomis išvertimo, nei kažkokių paaiškinimų, sukelia jausmą, kad rašytojas negerbia skaitytojo arba rašo tik tokiems apsiskaičiusiems ir tiek pat kalbų mokantiems. Taip jau išeina, kad kūryba kartais tampa nebe kūryba, o snobyba (suprask, snobams skirta). Beje, kažkur skaičiau, kad autorius pats ir pasakė, jog skaitytojas jam nerūpi. Bet argi taip galima? Kam tada kurti, jei tau nerūpi tie, kuriems tai skirta, kurie tai perka? Labai daug prieštaringų minčių, nes kaip minėjau įrašo pradžioje, K. Navaką labai mėgstu, bet "Vyno kopija" man atrodo kažkoks nesusipratimas. Ir dar viena galvon šovusi mintis buvo ta, kad čia gal bendra šiuolaikinių lietuvių rašytojų problema - rašyti snobams ir pamiršti skaitytojus, tuomet taip ir gaunasi, kad tokias snobybas skaito tik jų kolegos ir jos greitai užsimiršta. Šitą reiškinį pastebiu tikrai ne pirmą kartą. Dėl to liūdna. Nes šiaip jau visuomet esu ta, kuri lietuvių literatūrą gina, giria, rekomenduoja. Šitos knygos nerekomenduosiu ir apginti negaliu. Bet juk tai tik mano nuomonė, jei patinka iššūkiai - paskaitykit. Man iššūkis buvo šią knygą perskaityti, tik, kad visai nesidžiaugiu šį iššūkį įveikusi.

Dėmesio vertos citatos: "Miestas, kuriame gyveni, ilgainiui susidėvi, net visiškai pranyksta, porą dešimtmečių jį atradinėji, vis nustebdamas dėl to, ką jame randi, tačiau kiekvienu nustebimu ardai savo miestą kaip kojinę, nes vis labiau ji išmoksti, įsimeni, suneši į atminties sandėlį kvartalas po kvartalo, namas po namo, medis po medžio ir šuo po šuns, kol išmoksti ir įsimeni tiek, kad nuostabos nebelieka nė brūkšnelio, viskas tik rutina, kasdienybė, inercija, nesvarumo būklė, alėja praplaukiantys praeivių skutai, tuomet ir prisimeni, vos pakeldamas šį prisiminimą, vos atplėšdamas jį nuo savo vidinių grindų, tarsi svarmenį, jog kadaise miestas tau buvo nuolatinė nuostaba, kaip pirmoje klasėje nuolatinė nuostaba buvo daugybos lentelė."

"Naktis tuo paslaptinga, kad jos metu gali veikti tik du dalykus: arba rašyti, arba miegoti."

"Tuščiai laiko neleidi, galvojau jau eidamas alėjos link, nesuprantu, kaip galima tuščiai leisti laiką.
Kaip mano laikas gali eiti tuščiai, jeigu aš tuo metu gyvenu?"

"Bet kodėl esu asfaltas, kai turėčiau būti sparnai?"

Knygą vertinu: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2016.


Knygos autorius:

Kęstutis Navakas (g. 1964 m. vasario 24 d., šeimyniškiuose, Utenos rajonas)

2017 m. vasario 11 d., šeštadienis

Jean Genet "Gėlių Dievo motina"

"Kadangi žodis "pasakiškas" vartojamas turtams apibūdinti, vadinas, visai įmanoma juo apsakyti ir skurdą."
Tai viena neįprasčiausių mano skaitytų knygų. Kuo ji neįprasta? Pirmiausia tuo, jog veikėjų čia tiek daug ir tokia daugybė juos jungiančių sąsajų, kad galiausiai tai tampa nebe taip ir svarbu. Tie veikėjai - transvestitai, homoseksualai ir nusikaltėliai. Nors, tiesa, galbūt reiktų išskirti ryškiausius šios knygos veikėjus: Šventoji, Gėlių Dievo motina ir Meilutis.
Skaitant veikėjai tampa ir paprasčiausiai belyčiais, kurie visi bendrai susisuka į didžiulį vienatvės skaudulį. Jie mylisi, vagia, žudo, parduoda savo kūną, apgauna, palieka ir sugrįžta. Ir viskas vyksta Paryžiuje, skurde ir visuomenės dugne, iš kurio nėra vilties išsikapstyti. Seksas jiems - būdas begalinei vienatvei išreikšti, akimirkai nuslopinti jos skardų balsą. Bet argi dabar ne tokia pati to reikšmė?
"Gėlių Dievo motina" - odė ne tik vienatvei, bet ir neaprėpiamam skurdui. Skurdui visomis prasmėmis, bet labiausiai - būties skurdui. Skaitydamas šį romaną tu nesieki suprasti, kas yra gera, kas yra bloga, kas teisinga, o kas - ne. Pasineri į poetišką pasakojimą, kuris teka tarytum upė, ramybės kupiną vasaros vakarą. Tai knyga, kurioje juokas gali tapti "žvaigždėtu". Rašytojas stebina savo sugebėjimu šlykščiausius dalykus - išmatas, tuštinimąsi, keisčiausius geidulius, apgaubti poetišku šydu.
Skaitant "Gėlių Dievo motina" kyla įvairiausių apmąstymų ir klausimų. Žmogus, darydamas nusikaltimą tą akimirką tarytum tampa Dievu, kurio valioje kitų likimai: daiktų - jei tai vagystė, ir žmogaus gyvybė žmogžudystės akivaizdoje. Rodos, kiekvienas vagis ar žmogžudys tą nusikalstamo veiksmo akimirką tampa trumpalaikiu Dievu, nukrentančiu po akimirkos prarajon.
"Dievo motina jį nužudė. Žudikas. Jis nepratarė nė žodžio, bet drauge su juo girdžiu jo galvoje skambant karilioną, veikiausiai iš pakalnučių varpelių, iš pavasario gėlių varpelių, iš porcelianinių, stiklinių, vandeninių bei oro varpelių. Jo galva - skambantis atžalynas. Jisai pats - kaspinais padabintos vestuvės, lekiančios klampiu pavasario keliu, jų priešaky smuikininkas, o juoduose švarkuose po apelsinmedžio pumpurą."
Negrabiais pirštais romano veikėjai, bandydami kurti santykių iliuzijas ir ieškodami sekso, pasiekia mirtį ir didžiausią pasaulyje neviltį dėl prarasto ir prarandamo laiko.

Knygą vertinu: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: kitos knygos, 2011.

Knygos autorius:

Jean Genet (g. 1910 m. gruodžio 19 d. - mirė 1986 m. balandžio 15 d., Paryžiuje, Prancūzijoje)

2017 m. vasario 10 d., penktadienis

Marie Kondo "Tvarkingų namų stebuklas"

Taip jau sutapo, jog šią knygą įsigijau prieš kraustantis į kitą būstą. Galvoju, kada, jei ne dabar? Juk geriausias laikas atsikratyti daiktų - kraustantis. Šiaip nesu iš tų, kurie skaito tam tikras saviugdos knygas (juk ši irgi ne išimtis), bet "Tvarkingų namų stebuklas" sugundė idėja atsikratyti daiktų. Nes pastebėjau, kad pradėjau daiktus kaupti... Kai kurių nenaudojau daugiau nei metus, bet vis tiek juos turiu namie ir laikau nežinia kam ir kodėl. Na, juk ne aš viena tokia? A?
Taigi šioje knygoje pilna patarimų, kaip atsikratyti daiktais, kokį daiktų tvarkymo planą susidaryti. Pavyzdžiui, tvarkantis ir nusiteikus atsikratyti daiktais, pirmiausia, reiktų pradėti nuo rūbų, paskui knygos, popieriai, įvairios smulkmenos (autorė jas vadina komono) ir t.t. Autorė taip pat pataria imti kiekvieną daiktą ir savęs paklausti: "Ar jis man teikia džiaugsmą?". Jei neteikia, tuomet daiktą reiktų išmesti. Taip pat patariama, kaip lankstyti rūbus, kad jie būtų tvarkingai nugulę į stalčius ir taip nesiglamžytų.
"Tikroji dovanos prasmė - ją gauti. Dovanos - ne "daiktai", o būdas išreikšti jausmus. Pažvelgus šiuo kampu, išmesdami dovaną neturėtume jausti kaltės. Padėkokite dovanoms už džiaugsmą, kurį patyrėte jas gaudami. Žinoma, būtų idealu, jei galėtumėte su tokiu pačiu džiaugsmu jas naudoti. Bet būkite tikri, kad jums jas padovanoję žmonės nenorėtų, jog dovanas naudotumėte tik iš pareigos arba atidėtumėte jas į šalį ir kaskart jas užtikę jaustumėte kaltę. Taigi jas išmesdami pasitarnausite ir dovanojusiems žmonėms." Šis patarimas ypatingai privertė susimąstyti, ypač apie dovanos prasmę. Juk, kiek kartų esam gavę ir dovanoję įvairiausius niekučius vien tam, kad neva nuramintume sąžinę, o ne todėl, kad labai norėtume nudžiuginti artimus žmones, ieškodami kažko, kas tikrai jam reikalinga ar kelia džiaugsmą. Ir juk paskui taaaip gaila tokius niekučius išmesti... "O jei kada nors tas žmogus paklaus kur jo dovanota statulėlė, arba kodėl nesisegu prie raktų jo dovanoto pakabuko?". Tik ar dažnai išgirstame tokius klausimus? Nemanau. Todėl dabar į dovanas žiūriu atsakingiau, o į savo gautąsias - protingiau, nesigailėdama ir išmesdama ar atiduodama, kas man nereikalinga, ar jau tiesiog nebenaudojoma (vėlgi... raktų pakabutis iš Islandijos, parvežtas draugo, kurio jau ne vienerius metus nesuklijuoju... Bet laikau, nesgi kažkas man jį nupirko, galvodamas apie mane) (Šypteliu).
Vos perskaičius knygą, norisi pulti tvarkytis, tačiau pradėjus... Viskas atrodo daug sudėtingiau, nei aprašyta. Visų pirma, sudėtinga, jau vien dėl to, nes, tikriausiai, nesi toks tvarkymosi fanatikas, kaip pati autorė. Autorė, pavyzdžiui, lankydamasi pas klientus, jų namams nusilenkia, daiktus taip garbina, kad su jais net kalbasi. Kiek keista, tiesa? Nors pradėjus tvarkytis tikrai išmečiau porą maišų nereikalingų, jau net nelabai nešiojamų rūbų (sentimentai sentimentai...) ir kitų daiktų, kuriuos laikiau. (Pavyzdžiui, pakabutis ant kaklo, kurį jau kokius metus "klijuoju"...). Nors ir išmečiau kai kuriuos daiktus, tačiau knygoje pastebėjau didelį paradoksą. Autorė viską ragina išmesti, pasiruošti bent dvidešimt šiukšlių maišų, ji ragina išmesti netgi naujus rūbus, kurie kabo jūsų spintoje ir tiek. Man tai pasirodė keista jau vien dėl to, nes nemačiau niekur pasiūlymo juos kažkam atiduoti, juk yra daiktų, kurie, nors mums ir nereikalingi, kitiems suteiktų didžiulį džiaugsmą. Tuo labiau, kad šiais laikais vis populiarėja idėja dalintis daiktais, netgi maisto produktais, kas jau ateina ir į Lietuvą. Taip pat autorė ragina išmesti knygas (knygas!!), kurios stovi lentynoje, nusipirktos prieš metus ar porą metų ir, deja, dar neperskaitytos... Čia jau ne itin sutinku, kadangi pati dabar specialiai skaitau beveik tik tas knygas, kurios yra mano lentynose, o kai kurias, kurių nebeskaitysiu, ketinu parduoti, atiduoti ir t.t., bet išmesti knygas?!..
Perskaičius šią knygą lydi dvejopos mintys. Akivaizdu, gyvenimo ji nepakeitė, bet, visgi yra patarimų, kuriuos su malonumu pritaikiau savo namuose ir tai nebuvo taip labai sunku. Dabar ketinu šita knyga pasidalinti su artimiausiomis moterimis, gal jos iš šios knygos pasiims daugiau ir pritaikys daugiau patarimų saviems namams.

Knygą vertinu: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 2016.

Knygos autorė:

Marie Kondo (g. 1984-85 m. Japonija)

2017 m. sausio 8 d., sekmadienis

Emma Donoghue "Kambarys"

Perskaičiau šią knygą vakar, tačiau vis dar sunkiai atgaunu vidinę ramybę. Ši knyga sukrečia, gerai pagriebia ir pakrato, kad paskui stovi išsižiojęs ir negali patikėti, kas su tavimi nutiko. Visą dieną galvoju nuo ko pradėti šį aprašymą, kaip perteikti tai, ką perskaičiau, ką pajaučiau. Paprastai tariant - ši knyga apie moterį, kurią pagrobia einant iš paskaitų ir uždaro sandariame kambaryje, kuriame nerasi net plyšio, ką bekalbėti apie viltį išsilaisvinti. Praėjus dviem metam nuo pagrobimo, seksualiai išnaudojama, mergina pagimdo kūdikį - berniuką, kuris ir tampa šios istorijos pasakotoju ir ašimi. Tame kambaryje moteris išgyvena septynerius savo gyvenimo metus, o berniukas nuo gimimo - penkerius. Sugalvojus puikų, nors ir kiek žiaurų, vaiko atžvilgiu, planą, jie išsigelbėja. Ir tuomet pasakojama apie adaptaciją gyvenime už Kambario durų - Anapus.
Šis siužeto papasakojimas neatskleidžia bemaž nieko, tai tik detalės, kurios nors ir yra svarbios, tačiau istorijos pagrindas - jausminis. Ką gali jausti berniukas, kuris gyvena mažame pasaulėlyje - Kambario dydžio? Iš esmės, jo pojūčiai panašūs, kaip kitų penkiamečių berniukų - jis kartais ožiuojasi, kartais žaidžia, kartais kažko nevalgo ar raukosi, nes jam tai neskanu, kartais nori žiūrėti televizorių visą dieną, jis garbina Dorą, kurią garbina daugelis kitų vaikų. Tačiau esminis skirtumas - Džekas niekuomet nebuvo lauke, jis mano, jog tai egzistuoja tik televizoriuje, jis mano, jog nėra kitų žmonių apart Mamos ir Pagrobėjo, kuris ateina naktimis, o Džekas tuo metu turi miegoti spintoje. Džekas tik girdi lovos girgždėjimą, skaičiuoja, kartais girgždesių būna beveik 300, kartais mažiau ir tada viskas nutyla. Paskui Senasis Nikas apsiauna batus ir išeina. Tuomet Mama Džeką pasiima pas save į lovą, kur jie apsikloja Pūkine ir miega. Džeko pasaulis - Kambarys ir Televizorius, kuriame rodo dalykus, kurių nėra Džeko realybėje. Ten jis mato ledus, medžius ir raudonas gražias sofas. Taigi, kaip tokiam vaikui "grįžti" į pasaulį už Kambario ribų? Juk jis tame pasaulyje nė nebuvęs. "Aš ne Kambaryje. Ar aš tebesu Aš?" . Visiškai natūralu, jog Džekui kyla toks klausimas, išties. Ar jis tebėra jis? Jis turi suvokti pasaulį beveik nuo nulio, mokytis vaikščioti apsiavęs, mokytis lipti laiptais ir pratintis prie saulės šviesos. Kaip jam suvokti, jog parduotuvėje jis negali užsimanęs pasiimti knygelės, nes už ją reikia mokėti? Juk tai nebe Kambarys... Tačiau skaičiau ir žavėjausi, kaip po truputį šis mažas žmogus prisitaikė prie pasaulio Anapus - už Kambario, nors jį dažnai ir prisimindamas."Kai buvau ketverių metų, maniau, kad viskas Televizoriuje yra tik Televizoriuje. Bet kai sukako penkeri, Mama pasakė man nemelą apie tai, kad daugelis vaizdų yra tikri, o Anapus viskas yra tikra. Dabar aš esu Anapus, bet pasirodo, kad daug kas čia nėra tikra."
Pagrobėjas - Senasis Nikas - ganėtinai vaikiška, nesubrendusi, serganti būtybė, mananti, jog viskas gali būti jo. Ir juk daug tokių žmonių realybėje, net nebūtinai pagrobėjų, tačiau ir vyrų, kurie muša savo žmonas ir laiko jas sava nuosavybe, kuria galima naudotis, kada tik prireikia.
Pradėjus skaityti erzino tai, jog pasakotojas tik penkiametis Džekas. Man trūko pačios motinos jausmų, vis slapčiomis tikėjausi, jog galbūt bus aprašyta ir jos pusė, tačiau to nebuvo. Žinoma, autorės pasirinkimas viską pateikti penkiamečio Džeko vardu suteikia istorijai daugiau dramatiškumo, kartais juoko pro ašaras.
Mama pati pameta save, neberanda savyje tos merginos, kokia ji buvo prieš ją pagrobiant. Ji pyksta ant viso pasaulio ir jai viskas atrodo neteisinga. Ji pavargsta ir nuo buvimo su vaiku visą laiką. Ir tai suvokiama, juk žmogiška norėti pabūti vienam su savo mintimis, nors kartais. "Žinau, tau reikia, kad būčiau tavo mama, bet man tuo pačiu metu reikia prisiminti, kaip būti savimi, o tai..." Žvelgti į Mamos jausmus skauda.
"Senelė sako, kad Mama galėtų nusivesti mane į zoologijos sodą, bet Mama sako, kad negali pakęsti narvų." Akivaizdu, jog gyvenimas Kambaryje sutraumuoja ir palieka gilius įspaudus, kurių laikas nepajėgus ištrinti.
Kartu ši knyga ir apie Kambarį, kuris jungia mus visus. Kai kurie gyvena savo vidiniame Kambaryje, iš kurio sunku išeiti, bet visi be išimties gyvename Kambaryje, kuriame galioja visuomenės normos, aplinkos įtaka, grožio standartai, aplinkinių nustatyti sėkmingo gyvenimo planai. Šiame Kambaryje mums taip pat dažnai pritrūksta oro.

Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2012.

Knygos autorė:

Emma Donoghue (g. 1969 m. spalio 24 d., Dublinas, Airija)



2017 m. sausio 5 d., ketvirtadienis

Kurt Vonnegut "Sveiki atvykę į beždžionyną"

Knygos aprašymas: "Tolima ateitis. Planeta perpildyta žmonių, kurie, naudodamiesi naujausiais medicinos laimėjimais, gali gyventi amžinai. Tačiau jiems uždrausta daugintis. O kad dingtų noras tuo užsiimti, jie privalo gerti „etiškas“ gimstamumą kontroliuojančias piliules, sekso malonumą padarančias beskoniu. Didžiausia ateities žmonių dorybė – savo noru atvykti į Malonios savižudybės centrą ir smagiai, be skausmo, dviejų jaunų ir žavių darbuotojų draugijoje nusižudyti. Šią idilę drumsčia ir Amerikos miestelio šerifui ramybės neduoda apylinkėse siautėjantis gangsteris Bilis Poetas, gražutėms centro darbuotojoms siuntinėjantis nešvankius eilėraštukus...

„Sveiki atvykę į beždžionyną“ ir kitos 24 novelės sudėtos į to paties pavadinimo rinkinį, yra pasak paties satyros ir juodojo humoro meistro, „privačios verslininkystės vaisius“, nes daugelis jų buvo sukurtos „parduoti“ Playboy ir kitiems leidiniams."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Ir, manau, ne pats geriausias pasirinkimas pirmai pažinčiai. "Sveiki atvykę į beždžionyną" - novelių, spausdintų įvairiuose leidiniuose, rinkinys. Pradėjus skaityti nuobodžiavau, neradau nieko įdomaus ir tik paskui "įsivažiavau". Tai buvo vienintelė arba viena iš keleto knygų, kuri mane prajuokindavo arba norėdavosi draugui garsiai skaityti ištisas pastraipas. Šios novelės - odė tuštybei ir absurdui. Pažvelgta į įvairiausias situacijas pro ironijos, sarkazmo prizmę. Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei žmonės gautų galimybę atsiskirti nuo fizinio kūno ir saugykloje laikyti kūnus, kuriuos, prireikus, būtų galima pasiskolinti? Arba, kas nutiktų, jei žmonės turėtų galimybę nusipirkti serumo "antigerasono", kuris atjaunintų ir suteiktų mažne amžiną gyvenimą (priklausomai nuo paties žmogaus, ar jis to nori, nes jei ne - išpila serumą į kriauklę arba nusižudo, palįsdamas po traukiniu), jei pusryčiams valgytų pjuvenas kiaušinių skonio ir neegzistuotų jokios ligos? Arba, kas nutiktų, jei žmonės mylėdamiesi nejaustų jokio malonumo ir jiems būtų uždrausta daugintis, jei būtų savižudybės centrai, kur atvykę, būtų be skausmo nužudomi ir tai bandytų sustabdyti "blogiukas" Bilis Poetas? Šiame novelių rinkinyje kalbama ir apie turtingųjų tuštybę bei žmones, kurie sunkiai pragyvena. Įdomios įžvalgos apie ateitį, įdomūs pastebėjai apie kompiuterius, turint omenyje, kad novelės rašytos maždaug 1950-60 metais. Nežinau, kiek per šias noveles aš pamačiau tikrosios K. Vonneguto kūrybos, kadangi kartais persmelkdavo mintis, jog šios novelės rašytos be didesnio polėkio, tiesiog norint užsidirbti. Sunku lyginti, kai neskaičiau kitų šio autoriaus knygų. Šiaip ar taip, tai buvo vienas smagesnių skaitinių pastaruoju metu, priverčiantis nuoširdžiai juoktis ir šypsotis.

Sudominusi citata: " - Vienintelis vertingas žmogaus daiktas - protas. Kodėl jis turi būti pririštas prie odos, kraujo, plaukų, mėsos, kaulų, gyslų maišo? Nenuostabu, kad žmonės nieko negali pasiekti, juk jie pasmerkti visą gyvenimą kęsti parazitą, kurį visą laiką reikia maitinti, saugoti nuo blogo oro ir mikrobų. Ir, kad ir kaip tą nesąmonę penėtum ir saugotum, ji vis vien nusidėvi!"

Knygą vertinu: 8/10

Knygos autorius:


Kurt Vonnegut (g. 1922 m. lapkričio 11 d. Indianoje - mirė 2007 m. balandžio 11 d. Niujorke)

Knyga: Paskolinta draugo.

Leidykla, išleidimo metai: Kitos knygos, 2009



p.s. kreipiuosi į tuos, kurie tyčia ar netyčia čia užklysta paskaitinėti mano rašliavų, gal galėtumėt pasidalinti nuomonėmis apie šį tinklaraštį komentaruose? Kas gerai, kas nelabai? Norėtųsi kažką pakeisti, kad knygų apžvalgos būtų patrauklesnės ir įdomesnės. :) Iš anksto dėkoju.