2017 m. sausio 8 d., sekmadienis

Emma Donoghue "Kambarys"

Perskaičiau šią knygą vakar, tačiau vis dar sunkiai atgaunu vidinę ramybę. Ši knyga sukrečia, gerai pagriebia ir pakrato, kad paskui stovi išsižiojęs ir negali patikėti, kas su tavimi nutiko. Visą dieną galvoju nuo ko pradėti šį aprašymą, kaip perteikti tai, ką perskaičiau, ką pajaučiau. Paprastai tariant - ši knyga apie moterį, kurią pagrobia einant iš paskaitų ir uždaro sandariame kambaryje, kuriame nerasi net plyšio, ką bekalbėti apie viltį išsilaisvinti. Praėjus dviem metam nuo pagrobimo, seksualiai išnaudojama, mergina pagimdo kūdikį - berniuką, kuris ir tampa šios istorijos pasakotoju ir ašimi. Tame kambaryje moteris išgyvena septynerius savo gyvenimo metus, o berniukas nuo gimimo - penkerius. Sugalvojus puikų, nors ir kiek žiaurų, vaiko atžvilgiu, planą, jie išsigelbėja. Ir tuomet pasakojama apie adaptaciją gyvenime už Kambario durų - Anapus.
Šis siužeto papasakojimas neatskleidžia bemaž nieko, tai tik detalės, kurios nors ir yra svarbios, tačiau istorijos pagrindas - jausminis. Ką gali jausti berniukas, kuris gyvena mažame pasaulėlyje - Kambario dydžio? Iš esmės, jo pojūčiai panašūs, kaip kitų penkiamečių berniukų - jis kartais ožiuojasi, kartais žaidžia, kartais kažko nevalgo ar raukosi, nes jam tai neskanu, kartais nori žiūrėti televizorių visą dieną, jis garbina Dorą, kurią garbina daugelis kitų vaikų. Tačiau esminis skirtumas - Džekas niekuomet nebuvo lauke, jis mano, jog tai egzistuoja tik televizoriuje, jis mano, jog nėra kitų žmonių apart Mamos ir Pagrobėjo, kuris ateina naktimis, o Džekas tuo metu turi miegoti spintoje. Džekas tik girdi lovos girgždėjimą, skaičiuoja, kartais girgždesių būna beveik 300, kartais mažiau ir tada viskas nutyla. Paskui Senasis Nikas apsiauna batus ir išeina. Tuomet Mama Džeką pasiima pas save į lovą, kur jie apsikloja Pūkine ir miega. Džeko pasaulis - Kambarys ir Televizorius, kuriame rodo dalykus, kurių nėra Džeko realybėje. Ten jis mato ledus, medžius ir raudonas gražias sofas. Taigi, kaip tokiam vaikui "grįžti" į pasaulį už Kambario ribų? Juk jis tame pasaulyje nė nebuvęs. "Aš ne Kambaryje. Ar aš tebesu Aš?" . Visiškai natūralu, jog Džekui kyla toks klausimas, išties. Ar jis tebėra jis? Jis turi suvokti pasaulį beveik nuo nulio, mokytis vaikščioti apsiavęs, mokytis lipti laiptais ir pratintis prie saulės šviesos. Kaip jam suvokti, jog parduotuvėje jis negali užsimanęs pasiimti knygelės, nes už ją reikia mokėti? Juk tai nebe Kambarys... Tačiau skaičiau ir žavėjausi, kaip po truputį šis mažas žmogus prisitaikė prie pasaulio Anapus - už Kambario, nors jį dažnai ir prisimindamas."Kai buvau ketverių metų, maniau, kad viskas Televizoriuje yra tik Televizoriuje. Bet kai sukako penkeri, Mama pasakė man nemelą apie tai, kad daugelis vaizdų yra tikri, o Anapus viskas yra tikra. Dabar aš esu Anapus, bet pasirodo, kad daug kas čia nėra tikra."
Pagrobėjas - Senasis Nikas - ganėtinai vaikiška, nesubrendusi, serganti būtybė, mananti, jog viskas gali būti jo. Ir juk daug tokių žmonių realybėje, net nebūtinai pagrobėjų, tačiau ir vyrų, kurie muša savo žmonas ir laiko jas sava nuosavybe, kuria galima naudotis, kada tik prireikia.
Pradėjus skaityti erzino tai, jog pasakotojas tik penkiametis Džekas. Man trūko pačios motinos jausmų, vis slapčiomis tikėjausi, jog galbūt bus aprašyta ir jos pusė, tačiau to nebuvo. Žinoma, autorės pasirinkimas viską pateikti penkiamečio Džeko vardu suteikia istorijai daugiau dramatiškumo, kartais juoko pro ašaras.
Mama pati pameta save, neberanda savyje tos merginos, kokia ji buvo prieš ją pagrobiant. Ji pyksta ant viso pasaulio ir jai viskas atrodo neteisinga. Ji pavargsta ir nuo buvimo su vaiku visą laiką. Ir tai suvokiama, juk žmogiška norėti pabūti vienam su savo mintimis, nors kartais. "Žinau, tau reikia, kad būčiau tavo mama, bet man tuo pačiu metu reikia prisiminti, kaip būti savimi, o tai..." Žvelgti į Mamos jausmus skauda.
"Senelė sako, kad Mama galėtų nusivesti mane į zoologijos sodą, bet Mama sako, kad negali pakęsti narvų." Akivaizdu, jog gyvenimas Kambaryje sutraumuoja ir palieka gilius įspaudus, kurių laikas nepajėgus ištrinti.
Kartu ši knyga ir apie Kambarį, kuris jungia mus visus. Kai kurie gyvena savo vidiniame Kambaryje, iš kurio sunku išeiti, bet visi be išimties gyvename Kambaryje, kuriame galioja visuomenės normos, aplinkos įtaka, grožio standartai, aplinkinių nustatyti sėkmingo gyvenimo planai. Šiame Kambaryje mums taip pat dažnai pritrūksta oro.

Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2012.

Knygos autorė:

Emma Donoghue (g. 1969 m. spalio 24 d., Dublinas, Airija)



2017 m. sausio 5 d., ketvirtadienis

Kurt Vonnegut "Sveiki atvykę į beždžionyną"

Knygos aprašymas: "Tolima ateitis. Planeta perpildyta žmonių, kurie, naudodamiesi naujausiais medicinos laimėjimais, gali gyventi amžinai. Tačiau jiems uždrausta daugintis. O kad dingtų noras tuo užsiimti, jie privalo gerti „etiškas“ gimstamumą kontroliuojančias piliules, sekso malonumą padarančias beskoniu. Didžiausia ateities žmonių dorybė – savo noru atvykti į Malonios savižudybės centrą ir smagiai, be skausmo, dviejų jaunų ir žavių darbuotojų draugijoje nusižudyti. Šią idilę drumsčia ir Amerikos miestelio šerifui ramybės neduoda apylinkėse siautėjantis gangsteris Bilis Poetas, gražutėms centro darbuotojoms siuntinėjantis nešvankius eilėraštukus...

„Sveiki atvykę į beždžionyną“ ir kitos 24 novelės sudėtos į to paties pavadinimo rinkinį, yra pasak paties satyros ir juodojo humoro meistro, „privačios verslininkystės vaisius“, nes daugelis jų buvo sukurtos „parduoti“ Playboy ir kitiems leidiniams."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Ir, manau, ne pats geriausias pasirinkimas pirmai pažinčiai. "Sveiki atvykę į beždžionyną" - novelių, spausdintų įvairiuose leidiniuose, rinkinys. Pradėjus skaityti nuobodžiavau, neradau nieko įdomaus ir tik paskui "įsivažiavau". Tai buvo vienintelė arba viena iš keleto knygų, kuri mane prajuokindavo arba norėdavosi draugui garsiai skaityti ištisas pastraipas. Šios novelės - odė tuštybei ir absurdui. Pažvelgta į įvairiausias situacijas pro ironijos, sarkazmo prizmę. Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei žmonės gautų galimybę atsiskirti nuo fizinio kūno ir saugykloje laikyti kūnus, kuriuos, prireikus, būtų galima pasiskolinti? Arba, kas nutiktų, jei žmonės turėtų galimybę nusipirkti serumo "antigerasono", kuris atjaunintų ir suteiktų mažne amžiną gyvenimą (priklausomai nuo paties žmogaus, ar jis to nori, nes jei ne - išpila serumą į kriauklę arba nusižudo, palįsdamas po traukiniu), jei pusryčiams valgytų pjuvenas kiaušinių skonio ir neegzistuotų jokios ligos? Arba, kas nutiktų, jei žmonės mylėdamiesi nejaustų jokio malonumo ir jiems būtų uždrausta daugintis, jei būtų savižudybės centrai, kur atvykę, būtų be skausmo nužudomi ir tai bandytų sustabdyti "blogiukas" Bilis Poetas? Šiame novelių rinkinyje kalbama ir apie turtingųjų tuštybę bei žmones, kurie sunkiai pragyvena. Įdomios įžvalgos apie ateitį, įdomūs pastebėjai apie kompiuterius, turint omenyje, kad novelės rašytos maždaug 1950-60 metais. Nežinau, kiek per šias noveles aš pamačiau tikrosios K. Vonneguto kūrybos, kadangi kartais persmelkdavo mintis, jog šios novelės rašytos be didesnio polėkio, tiesiog norint užsidirbti. Sunku lyginti, kai neskaičiau kitų šio autoriaus knygų. Šiaip ar taip, tai buvo vienas smagesnių skaitinių pastaruoju metu, priverčiantis nuoširdžiai juoktis ir šypsotis.

Sudominusi citata: " - Vienintelis vertingas žmogaus daiktas - protas. Kodėl jis turi būti pririštas prie odos, kraujo, plaukų, mėsos, kaulų, gyslų maišo? Nenuostabu, kad žmonės nieko negali pasiekti, juk jie pasmerkti visą gyvenimą kęsti parazitą, kurį visą laiką reikia maitinti, saugoti nuo blogo oro ir mikrobų. Ir, kad ir kaip tą nesąmonę penėtum ir saugotum, ji vis vien nusidėvi!"

Knygą vertinu: 8/10

Knygos autorius:


Kurt Vonnegut (g. 1922 m. lapkričio 11 d. Indianoje - mirė 2007 m. balandžio 11 d. Niujorke)

Knyga: Paskolinta draugo.

Leidykla, išleidimo metai: Kitos knygos, 2009



p.s. kreipiuosi į tuos, kurie tyčia ar netyčia čia užklysta paskaitinėti mano rašliavų, gal galėtumėt pasidalinti nuomonėmis apie šį tinklaraštį komentaruose? Kas gerai, kas nelabai? Norėtųsi kažką pakeisti, kad knygų apžvalgos būtų patrauklesnės ir įdomesnės. :) Iš anksto dėkoju.

2017 m. sausio 3 d., antradienis

Debbie Macomber "Krautuvėlė Gėlių gatvėje"

Knygos aprašymas: "Gėlių gatvelėje yra mažutė krautuvėlė „Geri siūlai“, kurioje jau veikia ir mezgimo būrelis. Jos savininkei Lidijai tai svajonių išsipildymas, simbolizuojantis naują gyvenimą po sunkios ligos. Žaklina, išgyvenanti dėl atšalusių santykių su vyru ir nevykusios sūnaus santuokos, pirmoji užsirašo į mezgimo pamokas. Kerol trokšta kūdikio, vaikiška antklodėlė jai – būsimosios sėkmės ženklas. O akiplėša Aliksė mezga antklodę labdaros fondui – šitaip tikisi atidirbti teismo jai skirtas viešųjų darbų valandas.
Keturioms moterims, užsiėmusioms senu kaip pasaulis amatu, netikėtai atsiskleidžia jų pačių ir bičiulių sielos gelmės. Juk kiek daug dalykų tik moterys tegali suprasti..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tiesą sakant, visuomet buvau nusistačiusi prieš visokius romanus, kaip "Svajonių knygos", bet ši knyga pateko į mano akiratį sergant, kai norėjosi lengvo, atpalaiduojančio, jaukaus skaitinio. "Krautuvėlė Gėlių gatvėje" - toks skaitinys ir buvo. Tai istorija apie keturias moteris, kurios susitinka mezgimo pamokėlėse naujoje siūlų parduotuvėlėje "Geri siūlai". Lidija Hofman - krautuvėlės savininkė, sunkiai, bet lyg ir nugalėjusi kovą su vėžiu, bandanti pastatyti savo asmeninio gyvenimo pagrindus. Žaklina Donovan - turtinga, išsipuošusi poniutė, su vyru gyvenanti atskirus gyvenimus ir kuriai nepelnytai nepatinka jos besilaukianti marti Temė Li. Kerol Žirard - moteris, kuriai niekaip nepavyksta pastoti, net ir dirbtinio apvaisinimo pagalba, nors apie vaikus jie su vyru svajoja nuolatos. Aliksė Taunsend - maištaujanti prieš gyvenimą ir save, jauna mergina, išgyvenusi itin sunkią vaikystę. Taigi šios skirtingos moterys visiškai netyčia susitinka mezgimo pamokėlese, kurias veda Lidija Hofman. Iš pradžių jos sunkiai priima viena kitą, paskui užsimezga tikra, nuoširdi moteriška draugystė. Knygoje rašoma apie tai, kaip keturios visiškai skirtingos moterys gali pakeisti viena kitos gyvenimą negrįžtamai. Tai tik primena, kad kartais ta moteriška draugystė yra reikalinga kiekvienai moteriai. Nestinga ir komentarų apie mezgimą, citatų. Vyrai šios knygos veiksme nors ir dalyvauja, bet kaip asmenybės nedominuoja, nors pagrindinėms veikėjoms, žinoma, kaip įprasta tokioms knygoms, daro didžiulį poveikį. Labiausiai erzinanti veikėja buvo poniutė Žaklina, kuri visiškai be didesnio pagrindo nekenčia savo marčios, kurią visi myli ir priima. Kartais ta neapykanta marčiai labai erzina, taip ir norisi sušukti: "Poniute, atsipeikėk!". Patraukliausios veikėjos kaip ir nebuvo, visos savaip patrauklios ir kartu kažkiek erzinančios. Ši knyga puikiai tinka ligos patale, neapkrauna ir taip skaudančios galvos kažkokiais gilesniais apmąstymais. Įvykių baigtys pakankamai nuspėjamos, veikėjai spalvingi ir gana įdomūs. Nežinau ar skaitysiu tęsinį, galbūt, jei netyčia papuls į mano akiratį arba ligos patale.

Mano vertinimas: 7/10

Knygos autorė:


Debbie Macomber (gim. 1948 m. spalio 22 d. Yakima, Vašingtonas, JAV)

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, atiduota vienos merginos.

Leidykla, išleidimo metai: Svajonių knygos, 2008.

2017 m. sausio 1 d., sekmadienis

2016 metais (ne)skaičiau...

Kaip ir kiekvienų metų pradžioje ar pačioje pabaigoje, labai norisi apžvelgti praėjusių metų skaitinius. 2016-ieji skaitymo atžvilgiu man buvo itin sudėtingi. Perskaičiau labai mažai - 25 knygas. O 2015-aisiais metais perskaičiau beveik dvigubai daugiau - 43 knygas. Praėjusiais metais kaip niekada ilgi buvo "neskaitadieniai", kurie kartais užsitęsdavo net mėnesį. Negalėdavau net paimti į rankas knygos, arba ją paėmusi žiūrėdavau buku žvilgsniu į eilutes ir nieko neperskaitydavau. Na, visko pasitaiko, tikiuosi naujieji metai man atneš daugiau "skaitadienių".

Perskaičiau 5 lietuvių autorių knygas (kas man irgi ne itin būdinga, nes dažniausiai daugiau skaitau ir linkstu prie lietuvių autorių) ir 20 užsienio. Iš jų 12 autorių - moterų ir 13 - vyrų.

"Skaitomiausias" mėnuo buvo gruodis (perskaičiau 9 knygas), o "neskaitomiausi" mėnesiai, per kuriuos skaitydavau, bet net nesugebėdavau pabaigti buvo net 6, dievaži, visas pusė metų! Vasaris, gegužė, birželis, liepa, rugsėjis, lapkritis - šiais mėnesiais neperskaičiau nė vienos knygos, ar bent jau nepabaigiau skaityti. Liūdnoka.

Bet noriu pasidžiaugti tuo, jog daugiausiai skaičiau knygas iš savo namų bibliotekos (16 knygų), iš miesto bibliotekos ėmiau tik 8 knygas, ir 1 knygą paskolino draugas. (Todėl, net jei perskaičiau ir mažokai knygų, pasiekiau tikslą - daugiau skaityti iš nuosavos bibliotekos)

Šiaip praėjusiais metais į mano rankas pateko nemažai tokių ne itin įdomių knygų arba tokių, kurias labai ilgai ir sunkiai skaičiau. Taigi, yra tik viena knyga, kurią įvertinau 10/10:

Robert Schnakenberg "Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai"

Kitos knygos, kurias verta paminėti prie geriausių skaitinių:

1. Sofi Oksanen "Valymas" (8/10)
2. Torey L. Hayden "Mergaitė" (9/10)
3. Julian Barnes "Gyvenimo lygmenys" (9/10)
4. Jeffrey Eugenides "Jaunosios savižudės" (8/10)
5. Nicolai Lilin "Sibirietiškas auklėjimas" (8/10)
6. Emilija Visockaitė "Ko tu stovi?" (8/10)
7. Anonimė "Moteris Berlyne" (9/10)

Na, o pačios prasčiausios šiais metais knygos, kurios mane kiek kankino, yra:

1. Peter Høeg "Panelės Smilos sniego jausmas"
2. Werner Fuld, Thomas F. Schneider "Pasakyk, kad mane myli..."


Savo kasmetinę apžvalgą jau baigiu, tad noriu palinkėti jums ir sau tokių metų, kurie būtų ne tik kupini naujų, gerų, įdomių knygų, bet ir tokie, kurie patys būtų verti knygos!:) Tebūnie šie metai vien tik "skaitomieji", be jokių skaitymo blokų! :)





2016 m. gruodžio 30 d., penktadienis

Anonimė (arba Marta Hillers) "Moteris Berlyne"

Knygos aprašymas: "Anonimės pasirašytas dienoraštis ilgai keliavo Vakarų Berlyne iš rankų į rankas kaip 1959 m. Švedijoje vokiečių kalba išleistos knygelės fotokopija. Tai didelė ir labai nepatogi sensacija. Viskas, kas čia aprašyta, yra tikra. Jūs daugiau niekuomet nežiūrėsite į Antrojo Pasaulinio karo baigtį taip pat. Jūs iš naujo perkainosite, kas yra laimėtojai, pralaimėtojai ir tikrosios aukos. Tik dabar, iš naujo perleidus knygą, pribrendo laikas atviram ir nuodugniam šio teksto vertinimui."

Mano nuomonė apie šią knygą: Ilgai ši knyga mano dėmesio visiškai netraukė. Tik kažkaip netyčia ją nučiupus, važiuojant į gimtąjį miestą Kalėdoms, supratau, kad tai puikus pasirinkimas. Na, taip, gal ne kalėdinis, bet įtraukiantis ir sunkiai paleidžiantis. Visų pirma, tai - tikras dienoraštis. Vokietės, vos įkopusios į keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus. Ji pati viena Berlyne, be mylimojo, kuris kažkur, nežinia kur, su paklaikusiais iš baimės kaimynais, kurie karo sąlygomis tampa beširdžiais, kovojančiais už duonos kąsnį. Visų pirma, dienoraščio turinys nešokiruoja taip, kaip skelbiama knygos aprašyme, veikiau, patvirtina tai, kas ir taip suprantama. Antrojo pasaulinio karo sąlygomis gyvenant Vokietijoje - pralaimėjusioje šalyje, nori nenori atbunka jausmai, retai beklausinėji savęs apie žmogiškumą ir svajoji tik, kaip gauti duonos ar bent jau dilgėlių, kad kažkaip išgyventum. Mieste pasirodžius rusams, kas antra vokietė (na, išskyrus senas ir jaunėles, kurias sugeba paslėpti), yra prievartaujamos po begales kartų ir su daugeliu elgiamasi kaip su lėlėmis, praradusiomis bet kokias teises į žmogiškumą ar gailestį. Dienoraščio autorė yra kiek gudresnė - po kelių išprievartavimų, supranta, kad jai reikia užnugario, žmogaus, kuris suteiktų jai "tabu" statusą. Taigi, ji suranda aukštesnio rango rusų kareivį, paskui antrą ir trečią, pastariesiems išvykus, kurie jai atneša šiokio tokio maisto, nors ji jiems ir turi atsiduoti. Autorė išgyvena karo baisumus, sprendžiant iš dienoraščio gan šaltakraujiškai, kas, mano nuomone, jai ir padėjo išgyventi. Šaltakraujiškumas tokiose situacijose yra tarytum dovana, padedanti ištverti ir, galiausiai, pabusti iš baisaus košmaro. Žinoma, skaitydama, susimąsčiau apie tai, kokia šiandieninė mokslo ir technologijų pažanga paprastiems žmonėms būtų bevertė, kaip karo atveju mums nepadėtų nei tie mūsų kompiuteriai, nei išmanūs telefonai... Ir kaip bado akivaizdoje visos picos, keksai ir spurgos pasimestų prisiminimų dulkėse. Sunku ir įsivaizduoti. Žinoma, dabar tikrai nepradėsiu skaičiuoti kiekvieną savo kąsnį ar kokią pramogą ir galvoti, o vat, karo metu tai to viso nebuvo... Tiesiog džiaugiuosi, kad dabar esu šiltame bute, kuriame žybsi lemputės, kad tuoj užsiplikysiu arbatos ir pradėsiu skaityti kitą knygą.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Visi degina knygas. Nykdamos ir virsdamos į dūmus jos bent suteikia mums šilumos ir išverda sriubos." Šią citatą pažymėjau tikriausiai dėl to, kaip puikiai ji atspindi tai, jog gyvuliški instiktai - elementariausias noras pavalgyti, be jokių klausimų nusveria kultūrą. Ir, kad tokiomis sąlygomis, ji tiesiog ištirpsta ore.

Knyga: Gauta knygų apsikeitimo akcijos metu.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2009.


2016 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Lia Celi "Neklusnusis angelas... Marlene Dietrich legenda"

Knygos aprašymas: "Knygoje „Neklusnusis angelas: Marlene Dietrich legenda" pasakojama kaip vienu plunksnos brūkštelėjimu dienoraštyje mergaitė iš Berlyno sukuria savo vardą, savo likimą.

Po dvidešimties metų graži studentė, išaugusi audringoje Veimaro laikų Vokietijoje, tampa Holivudo karaliene. Bet visada tik ji pati kurs savo gyvenimą - nuo Beverli Hils prabangos iki Antrojo pasaulinio karo kovos dainų. Tik ji pati pavers save neblėstančiu mitu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai tikriausiai jau trečioji knyga, kurią skaitau apie šią ypatingąją moterį. Ir ji vis atrodo tokia pati spalvinga ir įdomi. "Neklusnusis angelas... Marlene Dietrich legenda" skaitosi itin lengvai, yra viso labo 108 puslapių knygelė. Taigi, kaip atsirado Marlene Dietrich? O, pasirodo, labai paprastai, tiesiog susigalvojusi skambesnį vardą "Marlene". Ji visuomet buvo karštakošė, sugebanti sugundyti, viliokė, maištaujanti prieš savo motiną. Na, jei nebūtų maištavusi, šiandien, tikriausiai, nieko apie Marlene Dietrich ir nebūtume girdėję. Iš pradžių ji filmavosi reklamose, paskui, parodžiusi savo apnuogintas kojas, buvo priimta į teatrą ir viskas kaip reikiant įsisiūbavo, nepaisant visų nesklandumų, įvairiausių nesutarimų su kitais žmonėmis, ji vis tiek siekė to, ko norėjo. Išskyrus tai, kad turėjo išvykti iš savo gimtosios Vokietijos, kadangi nepritarė Hitlerio valdymui ir, juolab, nesirengė niekam padlaižiauti. Ji skynėsi kelią į šlovę, tik ar tikrai buvo laiminga? Sunku pasakyti. Ji vienu metu sugebėdavo apsukti galvas keletui vyrų ir priversti juos patikėti, jog kiekvienas iš jų yra tas vienintelis. Beje, ji visą tą laiką buvo ir ištekėjusi, bet jie su vyru mielai ėjo skirtingais meilės keliais. Marlene Dietrich buvo stipri, regis, sunkiai palaužiama asmenybė, bet kartu ir lipo per kitų žmonių galvas, bei jausmus. Tai, tikriausiai, vienas tiesiausių kelių kopti viršun.

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, gauta dovanų.

Leidykla, išleidimo metai: Gimtasis žodis, 2007.

Giedrė Kazlauskaitė "Singerstraum"

Knygos aprašymas: "Poezijos rinkinių „Heterų dainos" (2008) ir „Meninos" (2014) autorės trečia poezijos knyga. Poetė atsiriboja nuo dvasingo giedojimo ir skambių žodžių, pasikliauja konkrečių patirčių, būsenų bei vaizdų perėjimu į poezijos kalbą ir sukuria ypatingą tikrumo įspūdį.

Žinojau, kad tai bus ritmiška, mokys silabotonikos; Singer beveik matematikė. Reikėjo siūti karnavalui, iš pradžių raganos apsiaustą, paskui apsiūti lėles, tada kompensuoti stygių spintoje. Aštuntoje klasėje gyvenau bendrabutyje greta vyresnių muzikančių kambario; kažkuri iš jų nuo pat ryto, pagrojusi gamas, imdavo skambinti Liszto Liebestraum. Tuo metu ir tame kambaryje formavausi kaip į nieką nepanašus padaras, mintąs Goethe's „Faustu", operų libretais ir svajomis. Dabar man jau tarsi ir nieko nereiškia tas patetiškas kūrinys. Svajoju ne tiek apie meilę, kiek apie vienatvės, mąstymo, meditacijų laiką, kurį padeda atrasti siuvimo mašina. Todėl Singerstraum.

Šita knyga žymi ir išsivadavimą iš savo prigimtinės sėslybės. Vis dėlto kuo daugiau keliauju, kuo globaliau esu priversta mąstyti, kuo daugiau kalbos zonų patiriu – tuo svarbesnės man tampa vaikystės erdvės, gimtinė; tuo labiau pasitikiu savo tapatybe – esu lietuvė, rytų europietė. Maža to, rašau eilėraščius – paradoksalu, skelbiu savo mažai kam aktualias asmenines patirtis. Keliauju kaip tik dėl jų; jie yra priežastis, kodėl man pavyksta pamatyti pasaulio. Simboliškai grįžtu į praėjusio amžiaus pradžią, tarpukarį, pirmąją Nepriklausomybę, kai lietuvių inteligentai važiavo lavintis į Vakarus."

Mano nuomonė apie šią knygą: Šią knygą laimėjau birželio mėnesį, tačiau tik dabar akys užkliuvo už jos, kai norėjosi grįžt prie poezijos. Nujaučiu, kad tai šiuo metu nebuvo geriausias pasirinkimas, nes poezijos neskaičiau jau gerus metus. Visų pirma, eilėraščiai, esantys knygoje "Singerstraum", man pasirodė pernelyg proziški. Na, ne, nesu iš tų žmonių, kurie sako, jog eilėraščiai turi turėti rimą. Bet ritmą, manau, kad taip. Sunku nustatyti tą ribą tarp poezijos ir prozos, ypač šiuolaikinėje poezijoje, kai kartais eilėraštis atrodo, kaip minčių kratinys, tiesiog patirtis, istorija. Šie eilėraščiai mane palietė tik dalinai, išskyriau vos keletą, kurie man priminė mano pačios patirtis, virptelėjo vidinės stygos. Pavyzdžiui, iš galvos neiškrenta šios eilutės iš eilėraščio "Kapų lankymas": "Tavo amžiaus mergaitė, tuo metu ketverių, / vardu Eglutė, sunkvežimyje žuvo; žiūrėk, kokia didelė / jau eglė čia auga." Šios eilutės ypatingai suvirpina ir norom nenorom priverčia stabtelt. Manau, reiktų prie šio rinkinio grįžti, apskritai grįžus prie poezijos, gal jau primiršau ir kaip ją skaityti? Beje, įdomus momentas buvo toks, kai vos paėmus šią knygą skaityti vieną rytą, paskui įsijungus "Labas rytas, Lietuva" laidą, kaip tik kalbėjo pati autorė apie šią knygą ir buvo kalbama apie tai, kaip "Singerstraum" "dalyvauja" Metų knygos rinkimuose. Ar balsuosiu? Sunku pasakyti, neskaičiau dar kitų.

Mano vertinimas: 5/10.

Knyga: iš nuosavos bibliotekos, laimėta kažkuriame konkurse.

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.