2016 m. gruodžio 6 d., antradienis

"Ko tu stovi? Pokalbiai apie Lietuvos roko kultūrą" (parengė Emilija Visockaitė)

Knygos aprašymas: "Roko muzika niekada negimė iš pinigų ir paramos. Priešingai – ji atsirasdavo ten, kur sunkiausia, didžiausias nedarbas, neteisinga valdžia, vienatvė ir susvetimėjimas. Šias sąlygas Lietuva suteikti gali. Tačiau roko kultūros vystymąsi reikia remti kaip ir bet kurią kitą jaunimo iniciatyvą, skatinančią kūrybingumą, užimtumą, tarptautinius ryšius.

Roko pakilimai visada susiję su socialiniais, maištingais judėjimais, visuomenės krizėmis ir protestais. Rokas yra visuomenės būsenų veidrodis. Roko muzikos situacija atspindi šalies demokratijos lygį. Rokas visada skambėdavo ten, kur žmonės susivienydavo ko nors siekdami ir turėdavo aiškią socialinę poziciją, nuomonę, kurią drėbdavo į veidą neteisybei. Rokas skatina individualybę, mąstymą ir yra pagrindinis ginklas kovoje su masine kultūra, fasadinėmis vertybėmis, vartotojiškumu. Roko kultūra reiškia aktyvią pilietinę visuomenę. Jos nebuvimas – abejingumą.

Maištas prasideda nuo klausimo.

Emilija Visockaitė"

Mano nuomonė apie šią knygą: Įdomi, informatyvi knyga apie Roko kultūrą Lietuvoje. Visų pirma, šiek tiek gaila, kad ji į mano rankas pateko kiek vėlokai, visgi ji išleista 2010, o per tuos šešerius metus, mano nuomone, tikrai daug kas pakito. Atsirado naujų erdvių, galimybių, kai kurių dalykų, kurie aprašyti, deja, jau ir nebeliko. Šioje knygoje galima rasti ne tik jau seniausiai iširusių grupių veiklos aprašymus ir jų nuotraukas, bet ir pajusti roko klausytojų vienybę, kuri, bent jau man atrodo, šiek tiek išblėsusi. Taip, dabar vyksta vasarą daugybė festivalių, tik spėk rinktis, į kurį keliauti, vyksta nemažai koncertų (ypač Vilniuje ar Kaune), tačiau tos vienybės, anksčiau jungusios visus, mažėja, spėju, todėl, kad ir požiūris, ir laisvė klausyti viską, ko tik širdis geidžia, ir, žinoma, vis didėjantis susvetimėjimas daro tam didžiulę įtaką. Sužinojau daugybę grupių, kurių net pavadinimų gyvenime nesu girdėjusi. Dar labiau žavi roko kultūros pradžia Lietuvoje, gūdžiame Sovietmetyje, rodos, pasiausdavo jaunimas taip, kad dabartiniai "pasiautimai" atrodo net juokingai. Smagu, kad šioje knygoje aprašomos ne tik grupės, bet ir įvairūs buvę ir esantys leidiniai, interneto svetainės, ir netgi įtraukiami klausytojų komentarai, straipsnių ištraukos, kas itin pagyvina istorijas. Žodžiu, tikram roko gerbėjui, šitą knygą privalu perskaityti. Juk smagu žinoti nuo ko viskas prasidėjo, ir, kiek jau viskas pajudėję į priekį. Kai savaitgaliais nežinai į kurį miestą trenktis, kai yra nemažai alternatyvių barų, vyksta įvairiausi koncertai nuo užsienio žvaigždžių iki įvairiausių Lietuvos grupių.

Mano pieštukas užkliuvo: "Provincijoje žmonės neperka gitarų. Jie nusiperka mašiną, įsijungia "Russkoje radio" ir pasiima hantelius. Pagrindinė mūsų kultūra - sportuoju, turiu mašiną, turiu mergą, kuri man negraži, bet mano draugams graži. Tai joks čia ne rokas" L. Čereškevičius

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos. (Kaip tyčia, nusipirkta, būnant "Roko naktyse":)))

Leidykla, išleidimo metai: Versus aureus, 2010.

2016 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

Charles Baudelaire "Paryžiaus splinas"

Knygos aprašymas: "Pirmuosius „Paryžiaus splino“ eilėraščius proza Baudelaire paskelbė 1857-aisiais. Kaip poezijoje, prozoje Baudelaire lieka ištikimas tai pačiai netaisyklingumo (kartais net šlykštumo) estetikai. Nusileisdamas į kraštutinybių pragarus, jis pasiekia labai aukštą, tiesiog niekam neprilygstamą tyrumo ir nekaltumo laipsnį."

Mano nuomonė apie knygą: Šioje knygoje sutalpinta 50 proziškų eilėraščių. Ar tiksliau - 50 poetiškos prozos kūrinių. Pirmiausia, pradėjusi skaityti, iškart pastebėjau, jog vertė A. Nyka-Niliūnas. Vis priminė Nykos-Niliūno dienoraščių fragmentus (o dienoraščiuose, kaip tik vieną citatą iš šios verčiamos knygos pirmąkart ir perskaičiau). Na, sunku būtų paneigti, jog vertėjo indėlis verčiamoje knygoje irgi nemažas. "Paryžiaus splinas" buvo pirmoji pažintis Charles Baudelaire. Žinoma, tai vienas tų autorių, kurių pavardę tikrai žinai, bet tiesiog dar neteko skaityti. Negaliu sakyti, jog likau itin sužavėta. Galbūt, nors ir be galo gerbiu ir dievinu A. Nykos-Niliūno kūrybą, jei mokėčiau prancūzų kalbą ir būčiau skaičiusi originalo kalba, susižavėjimas būtų didesnis. Arba, jei būčiau bent jau buvusi Paryžiuje (deja, tokia laimė dar neaplankė), arba, jei būčiau gyvenusi daug anksčiau. Arba, arba, arba... Žinoma, buvo tokių minčių, kai stabteldavau ir susimąstydavau, tačiau daugiausia, skaitydama šią knygą, tiesiog verčiau puslapį po puslapio pernelyg neįsijausdama. Kartkartėmis atrodė (tai tikriausiai pasirodys šventvagiška ar aš pasirodysiu kvailele, neišmanančia LITERATŪROS), bet kartkartėmis atrodė, jog tai vienas tų rašytojų, kurie nori pasirodyti itin išprusę ir kiša savo išprusimą reikia nereikia, kalbėdami, apie, atrodo, visiškai paprastus ir kasdienius dalykus. Nors, atrodo, anksčiau tai buvo itin "madinga". Vis dėlto, manau, kad klasika turi ir dominti, joje turi atrasti kažką pritaikomo šiandieniniam pasauliui, šiandienos sau. Šioje knygoje tokio "pritaikomumo" radau mažokai, bet, visgi pavyko rasti keletą pavyzdžių. Pavyzdžiui, skaitydama apie tai, kaip elgetą reikia primušti iki tokio lygio, kad jis trenktų atgal ir parodytų, jog yra žmogus ir norėtų "stotis ant kojų" tikrai tam nepritariau arba kaip išsipusčiusi poniutė pasišlykštėjo alkanos šeimos akimis, žiūrinčiomis į restoraną pro langą ir prašė juos nuvyti lauk. Abejingumas, svetimumo jausmas, vienatvė, ir, žinoma, meilė, buvo ir bus aktualu visais laikais. Kol kas padedu šią knygą atgal į lentyną ir galbūt kada nors ją išsitraukusi, rasiu daugiau to, ko tikėjausi šįkart, ir, deja, neradau.

Mano pieštukas užkliuvo: "Pasižadėjome, kad visos mūsų mintys bus bendros mums abiems ir kad mūsų dvi sielos nuo šiol bus viena; - svajonė, kurioje galų gale nėra nieko originalu, išskyrus tai, kad, svajota visų, niekieno nebuvo įgyvendinta."

Mano vertinimas: 7/10.

Knyga: iš nuosavos bibliotekos, kainavusi 2 eurus.

Leidykla, išleidimo metai : Baltos lankos, 2001

2016 m. gruodžio 4 d., sekmadienis

"Nepaprastos istorijos iš praeities"

Knygos aprašymas:" Kodėl Rusijos caras Ivanas IV buvo pramintas Rūsčiuoju? Ar Erodas iš tikrųjų įsakė išžudyti visus Betliejaus vaikus? Kodėl buvo siūloma paskendusį laivą „Estonia" užlieti betonu ir daugiau niekada jo nejudinti? Kuri kilminga moteris buvo užgauliojama dėl savo bjaurumo ir kas atsitiko paskutiniam Kinijos imperatoriui Pu I?

Šioje informatyvioje, įdomioje knygoje jus lydės pasakojimai apie keistus įvykius, kovas dėl valdžios, paslaptingus dingimus ir stebuklingus susitikimus, niekšus, menininkus, nuostabias moteris ir likimo posūkius. Sužinosite, kaip randasi legendos ir kaip nuslepiama istorinė tiesa."

Mano nuomonė apie šią knygą: Prisipažinsiu, mano santykis su istorija buvo itin komplikuotas. Taip jau nutiko, kad mano buvusi istorijos mokytoja mano norą domėtis istorija buvo gerokai numarinusi. Ir tik dabar, kai jau praėjo keletas metų po mokyklos baigimo, vėl atgijo meilė pačiai istorijai, įdomiems faktams, istorijos paslaptims. Tad šitaip ši knyga ir pakliuvo man į rankas. Šioje knygoje aprėpiamos įdomiausios temos nuo Erodo valdymo iki Da Vinci išradimų, nuo maištingų moterų ar dvigubų agenčių iki įvairiausių pasaulį ištikusių katastrofų. Ją skaitydamas sužinai labai įdomių faktų, vieni girdėti kažkur, bet sunkiai išlikę atmintyje, su kitais susipažįstama pirmąkart. Tad rekomenduoju tiems, kurie domisi istorija ir tiems, kurie, galbūt, kaip aš, buvote praradę norą ja domėtis. Tai tikrai nėra viena tų knygų, kurią perskaitai vienu prisėdimu, nes tiesiog pavargsti nuo informacijos, ir ilgainiui ji pradeda maišytis. Bet pasiėmus arbatos puodelį pavartyt kasdien ir perskaityt bent po skyrių ar straipsnį - pats tas. :)

Mano vertinimas: 7/10.

Knyga: Nusipirkta knygų mugėje Klaipėdoje, kainavusi 5 eurus.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2012.

2016 m. gruodžio 3 d., šeštadienis

Nicolai Lilin "Sibirietiškas auklėjimas"

Knygos aprašymas: "Ginčijamame, nepripažintame regione tarp Moldovos ir Ukrainos, Padniestrėje, gyvena glaudi „garbingų nusikaltėlių“ grupė, kilusi iš Stalino ten ištremtų nusikaltėlių. Joje laikomasi griežtų ritualizuotų pagarbos ir ištikimybės kanonų. Tatuiruotės ten pasakoja žmogaus gyvenimą, vaikas nuo mažiausių dienų svajoja apie savo pirmąjį durklą piką, „garbingieji“ ginklai griežtai atskiriami nuo „nuodėmingųjų“, pinigai leidžiami dviem dalykams – ginklams ir ikonoms, o mentai ir kiti sistemos pakalikai visuotinai neapkenčiami. Nepaklūstantys jokiai valdžiai, nepriklausantys visuomenei, kaip mes ją suprantame, žmonės su begaline aistra ir brutalia jėga puoselėja pagarbą senoliams, ištikimybę tiesai ir savo laisvę."

Mano nuomonė apie šią knygą: Ši knyga į mano rankas pateko todėl, nes mūsų skaitytojų klubas ją išrinko. Iš pradžių labai spyriojausi ją skaityti, atrodė, jog visiškai manęs nesudomins. Tačiau klydau. Darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Ši istorija yra apie Sibiro urkų bendruomenę, kurioje galioja saviti, visuomenės normoms prieštaraujantys, įstatymai. Nepaisant to, jog jie daro begales nusikaltimų, yra itin tikintys, gerbiantys ne tik vyresniuosius, bet ir neįgalius žmones, juos vadindami "Dievo siųstaisiais", dalijasi sukaupta išmintimi su vaikais ir palaiko sunkiai apsakomus glaudžius ryšius tarpusavyje, trumpai tariant yra kaip didelė šeima. Istoriją pasakoja vaikas, paskui jau paauglys, Nikolajus, kitaip "Kolima". Pasakojama viskas - nuo santykių su draugais iki kalėjime prievartaujamų berniukų. Iš esmės, pati idėja pateisinti "garbingumu" tai, jog jie žudo, mušasi, lieja kitų rajonų paauglių ar suaugusiųjų kraują, daro savo teismus, "mentus" laiko visiškais šunimis, man nėra itin patraukli, nepateisinu tokių dalykų. Tačiau pati istorija skaitosi patraukliai, kai į ją žiūri, kaip į istoriją. Nežinia, kiek iš tikrųjų ji yra tikra, kiek išgalvota ar "pagražinta", aš ją skaičiau kaip įdomią, kitokią istoriją. Vis dėlto, manau, kad bene visos istorijos knygose yra tiek pat tikros, kiek ir netikros. Manding, neįmanoma parašyti visiškos tiesos. Skaitydama "Sibirietišką auklėjimą" kartais bodėdavausi, kartais stebėdavausi, o skaitydama apie berniukų prievartą, kuri buvo aprašyta tikrai išsamiai, tikrąja šio žodžio prasme, šlykštėjausi ir nusukdavau akis. Vis susimąstydavau apie tai, kaip jausdavosi tie kiti, kitų rajonų vaikai, ką jie mąstė, kokie galbūt buvo jų nusistatymai. Čia buvo teisūs tik tie Sibiro urkų bendruomenės atstovai. Ar šitą knygą skaityčiau dar kartą? Tikriausiai, ne. Ar rekomenduočiau? Galbūt. Daugelis sakė, kad filmas geresnis, bet aš visiškai su tuo nesutinku. Filme nebuvo atskleista nė pusė šios knygos turinio.

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: Paskolinta draugo.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2016 (Tai antroji pataisyta laida)

2016 m. birželio 7 d., antradienis

Robert Schnakenberg "Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai. Nutylėti faktai apie romanistus, poetus ir dramaturgus"

Knygos aprašymas:"NEĮTIKĖTINOS, BET TIKROS ISTORIJOS APIE ŽMOGŽUDŽIUS, SVETIMAUTOJUS, NARKOMANUS IR KITAS LITERATŪROS LEGENDAS
PIKTINANČIOS IR NECENZŪRUOTOS didžiųjų rašytojų – Viljamo Šekspyro, Onorė de Balzako, Čarlzo Dikenso, Hemingvėjaus, Dž. R. R. Tolkino ir daugybės kitų – biografijos atsako į visus opius klausimus, kurių kažkada nesiryžo gvildenti jūsų literatūros mokytojai. Kas Luisą Kerolį traukė prie mažų mergaičių? Su kiek moterų (ir vyrų) iš tiesų mylėjosi Lordas Baironas? Džekas Londonas, Edgaras Alanas Po ar Dž. Keruakas – kuris iš trijulės dažniausiai kilnojo stiklelį? A. Konanas Doilis ir Agata Kristi – detektyvo karalius ir karalienė – kokios paslaptys gaubė jų asmeninius gyvenimus? Autorius su humoru atskleidžia literatūros milžinų ydas ir keistenybes, kartu skatindamas prisiminti klasika tapusius jų kūrinius."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pamenu, jog šią knygą visiškai atsitiktinai pasigriebiau keliaudama. Nieko ypatingo nesitikėjau. Ir labai labai klydau. Vos tik ją atsiverčiau, sunkiai galėjau paleisti iš rankų, vaikščiodama kambaryje, valgydama, skaičiau ir šią knygą, nes negalėjau atsitraukti, o kažkur išėjus, vis svajojau apie tą akimirką, kai vėl galėsiu ją atsiversti. Seniai beskaičiau kažką tokio, kad jausčiausi it priklausoma. Taigi, kuo ši knyga man tokia ypatinga? Visų pirma, man tikrai patinka, kai rašytojai nuimami nuo pjedestalo. Juk įprasta juos vaizduoti kaip talento, rimtumo ir rašymo mašinas, tačiau toli gražu taip nėra. Šioje knygoje telpa viskas - nuo pačių paprasčiausių, tačiau įdomių faktų iki keisto iškrypimo. Nuo mieliausių smulkmenų iki nepamatuojamo žiaurumo. Nuo rašytojų, vartojusių narkotikus ar mėgdavusių išlenkti ne vieną taurelę iki užsidariusių namie ir bijojusių net išlįsti į lauką. Viena rašytoja rengdavosi tik balta spalva, kitas rašytojas, norėdamas palinksminti savo svečius ir žaisdamas žaidimą "netyčia" ištaškė savo žmonai smegenis, kitas buvo priklausomas nuo kavos, dar kitas buvo linkęs fotografuoti pusnuoges mergaites. Įsivaizduojat, kas būtų, jei apie mūsų lietuvių rašytojus sužinotume panašių faktų? Tiesa, skraistė jau ir nuo lietuvių rašytojų po truputį nuimama, bet ne šitaip. Juk vertėtų suparsti, kad rašytojas buvo ar yra toks pats žmogus, kaip tu, jog jis irgi turi savo silpnybių, keistų įpročių, o ne tik rašo įspūdingus romanus. Jei šių rašytojų gyvenimai nebūtų buvę tokie spalvingi, šiandien, tikriausiai, vargiai rastume ką skaityti. Labai labai rekomenduoju šią knygą. Manau, ne kartą norėsis ir nusijuokt balsu, ir krūptelt.

Mano vertinimas: 10/10!

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos. Kainavusi 8,10 eur.

Leidykla, išleidimo metai: "Gimtasis žodis", 2013.

Mano pieštukas užkliuvo: Tiesą sakant, jis užkliuvo daug kartų ir vos ne pusė knygos nuguls į mano užrašus, bet nenoriu sugadinti viso malonumo ją skaitant, tad pasidalinsiu pora įdomių faktų:

"Nieko keista, kad Po bijojo tamsos. Išsilavinimą jis gavo kapinėse - tiesiogine prasme. Kai Po lankė internatą Anglijoje, jo klasė šliejosi prie kapinių. Norėdamas sutaupyti ir nepirkti vadovėlių, mokyklos direktorius matematikos pamokas vesdavo lauke, tarp besiilsinčių negyvėlių. Kiekvienam vaikui būdavo nurodoma išsirinkti antkapį ir apskaičiuoti mirusiojo amžių, gimimo metus atimant iš mirties metų. Toje pačioje linksmoje aplinkoje vykdavo ir gimnastikos pamokos. Pirmąją mokslo metų dieną moksleiviams būdavo padalijama po nedidelį medinį kastuvėlį. Jei tą semestrą pasimirdavo kuris nors parapijietis, vaikai būdavo siunčiami iškasti jam kapo ir šitaip įtraukiami į žvalinančius aerobikos pratimus."

"Kokie gi degalai skatino Balzako produktyvumą? Ogi tie patys, kurie milijonams amerikiečių padeda išgyventi begalines rytines darbo penkiaminutes: sena gera didelio oktaninio skaičiaus Javos kava. Nusikamavęs prancūzas per dieną išgerdavo iki penkiasdešimties puodelių tirštos, juodos turkiškos kavos. Anais laikais, kai dar nebuvo "Starbucks", tokie vartojimo mastai reikalavo nemenko išradingumo. Kai negalėdavo gauti plikytos dozės, Balzakas tiesiog pasemdavo saują pupelių ir susiversdavo tiesiai į gerklę."



2016 m. kovo 22 d., antradienis

John Fante "Paklausk dulkių"

Knygos aprašymas:"Atviraširdiškas ir vaikiškai naivus knygos herojus, Arturas Bandinis, jaunas rašytojas, XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Los Andžele badmiriaujantis ir beviltiškai siekiantis tapti garsenybe, primena šešeriais metais vėliau pasirodžiusio Jerome’o Davido Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ veikėją Holdeną Kolfildą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai viena tų knygų, kurios nepaliekia gilesnio įspaudo. Perskaitai ir netrukus pamiršti. Todėl iš dalies stebiuosi perskaičiusi, jog tai buvo Bukowskio bene gyvenimo knyga ir būtent ši knyga įkvėpė mieląjį plunksnos chuliganą. Sakau iš dalies, nes iš esmės tematika primena Bukowskio kūrinius. Na, kažkoks valkataujantis pagrindinis veikėjas su beribiu pasitikėjimu savimi ir svajone tapti garsiu autoriumi. Taigi, Arturas Bandinis. Kaulijantis iš motinėlės pinigų pragyvenimui, rašantis nei šį, nei tą, nors įsivaizduojantis, jog yra didis rašytojas, pasiekęs filosofijos ir literatūros aukštumas. Geriantis ne kavą kavinėje, o pigų birzgalą ir valgantis, pasibaigus pinigams, apelsinus. Vieną dieną užeina atsigerti birzgalo į vietinę kavinę ir sutinka merginą su nupleišėjusiais sandalais. Lyg ir įsimyli. Paskui draskosi iš tos meilės ir pykčio, daro didžiausias nesąmones ir jos lyg ir siekia, lyg ir ne. Tuo pat metu netyčia pavyksta parašyti neblogą kūrinį, už kurį gauna nemažai pinigų. Ir taip toliau, ir taip toliau...ir nieko ypatingo. Visų pirma, nemėgstu tokių žmonių, kurie kaip šios knygos pagrindinis veikėjas. Nieko gero nenuveikiantis gyvenime, bet įsivaizduojantis, jog yra pasaulio bamba, rašytojas iš didžiosios R., nors jo kūrinių mažne niekas ir enskaito, jei pats per prievartą neįsiūlo. Dar kartą šios knygos neskaityčiau. Ir tai dar vienas šių metų nusivylimas.

Mano vertinimas: 5/10.

Knyga: iš bibliotekos.

Leidykla, išleidimo metai: kitos knygos, 2008

2016 m. kovo 1 d., antradienis

Peter Høeg "Panelės Smilos sniego jausmas"

Knygos aprašymas: "Karštas trileris iš šalto klimato“, „Trileris su smegenimis“, Šiaurės Šachrazada“- taip pasaulio spaudoje apibūdinamas romanas „Panelės Smilos sniego jausmas“.

Danų rašytojas Peteris Høegas (g. 1957), kadaise šokėjas, jūreivis, aktorius, alpinistas ir fechtuotojas, o dabar vadinamas danų literatūros kometa, su šiuo romanu apkeliavo visą pasaulį.

Meistriška, intriguojanti romano detektyvinė istorija apipinta keliomis siužeto gijomis. Pagrindinė veikėja Smila – grenlandės ir dano dukra, išdidi, drąsi ir vyriška moteris, gerai pažįsta gamtą, jūrą, sniegą. Šią išskirtiniu intelektu apdovanotą moterį drasko nuo gamtos atitrūkusios civilizacijos prieštaravimai. Policijos versija esą grenlandas berniukas nukritęs nuo stogo Kopenhagoje per nelaimingą atsitiktinumą, Smilai pasirodo abejotina. Ji jaučia sniegą, ir Izajo pėdos ant apsnigto stogo jai sako daugiau nei kitiems. Kopenhagoje pradėjusi tyrimą, Smila išjudina sniego laviną iki pat Grenlandijos. Per visus knygos skyrius vyksta kelionė neslūgstančio mirtino pavojaus akivaizdoje. Omano įtampą švelnina meilės istorija, savito patrauklumo jam teikia Grenlandijos mitologijos intarpai, Arkties gamtos aprašymai."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pastebėjusi begales gerų atsiliepimų bei vertinimų, labai magėjo ir man perskaityti šią istoriją apie Smilą ir jos sniego jausmą. Ir skaudžiai nusivyliau. Skaitydama šią nykią istoriją, jaučiausi it šaltą žiemos dieną prilietus liežuviu metalo gabalą. Kai skauda, bet ir patraukt ne taip paprasta. Kadangi esu iš tų žmonių, kurie labai sunkiai numeta pradėtas skaityti knygas, nenumečiau ir šios. Nors kiekvieną puslapį verčiau su kančia akyse ir kankinausi visą mėnesį. Tai istorija apie merginą Smilą (nu ką jau čia merginą, moteraitę virš 30-ies), kuri pradeda kišti nosį giliai ne į savo reikalus ir taip įsipainioja į bjaurią, labai šaltą ir niūrią istoriją. Dar, regis, ir įsimyli kažkur pusiaukelėje. Ir dar tokį personažą, kuris man atrodo toks nepatrauklus, kad paskaičius jų sekso sceną net krūpteliu. Nors pati Smila man taip pat nekėlė jokio susižavėjimo. Įsivaizdavau nykią, be ryškesnių bruožų šviesiaplaukę. Vienintelis dalykas, kuris galėjo žavėti, tai jos meilė šalčiui ir sniegui. Dar, žinoma, didžiulis viso to išmanymas. Skaitant jaučiasi autoriaus išmanymas ne tik sniego ar ledkalnių, bet ir Grenlandijos, ypatingai laivybos niuansų. Tik bėda ta, kad būtent visa tai mane mažiausiai ir domino. Nesu iš tų žmonių, kurie išsižioję klausosi bet kokio žmogaus, puikiai išmanančio kažkokį tai dalyką, kuris man visiškai tolimas. Visuomet pradedu nuobodžiauti. Taip buvo ir su šia knyga. Personažai visiškai nesimpatiški, įvykių eiga paini, kartais reikia tą patį puslapį perskaityti, jei ne dar vieną, tai du kartus. Džiaugiuosi pagaliau ją įveikusi. Jau laukiu tos akimirkos, kai atiduosiu ją bibliotekoje.

Mano vertinimas: 4/10.

Knyga: iš bibliotekos.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 1995.