2018 m. vasario 22 d., ketvirtadienis

Nuala Ellwood „Mano sesers kaulai“

„Kol tikiu, kad žmonės gali mylėti taip pat kaip nekęsti, tol galiu gyventi.“


Jau turbūt trečią kartą bandau apžvelgti šią knygą. Pastaruoju metu gyvenu skaitymo nuotaikomis ir daugiau skaitau, nei noriu rašyti ar apžvelgti. Su šia knyga būtent taip ir buvo, nors ji man patiko.

Šiaip nesu didelė tokio žanro, kaip trileris, gerbėja ar daug apie jį išmananti, pastaruoju metu vis dažniau į mano rankas patenka kažkas panašaus. Kaip tik ne taip seniai perskaityta „Mergina traukiny“ labai dailiai ir seseriškai susirišo su „Mano sesers kaulai“, tad apžvalgą ir pradėsiu nuo to, jog rekomenduoju šią knygą tiems, kuriems patiko „Mergina traukiny“, bent jau aš, sąsajų, bendrų taškų radau nemažai, o ir jausmus ir susimąstymus knygos palieka panašius.

Jau nieko nebenustebinsi pasakydamas ar susimąstęs apie tai, kad skaudžiausiai žeidžia tas, kuris švelniausias ir yra arčiausiai. Turbūt tai vienas skaudžiausių potyrių, kai įgelia tas, iš kurio mažiausiai to tikėjaisi. Arba, kaip citata, tarytum lipdukas, ant knygos viršelio primena: „Tas, kuriuo tu pasitiki, tau meluoja...“. Ši knyga būtent apie tai ir yra. Pagrindinė knygos herojė – Keitė, žymi karo žurnalistė, vis vykstanti į patį karo sūkurį – Siriją, kur patiria daugybę sukrėtimų. Negana to, jos motina visai neseniai mirė, ji nedalyvavo net laidotuvėse, ją paliko ilgametis meilužis, kuriam puoselėjo pačius šilčiausius jausmus, nepaisant to, jog ji nebuvo vienintelė moteris jo gyvenime, ji turi vienintelį artimą žmogų – seserį, tačiau, deja, ji paskendusi alkoholyje ir tokiu būdu bėga nuo realios savęs ir realaus ją supančio pasaulio. Vienintelis žmogus, kuris atrodo blaiviai mąstantis ir viską tvarkantis yra sesers vyras Polas. Jis ir atvyksta pasitikti Keitės, jai atvykus į gimtąjį Hern Bėjų, kuriame buvo taip seniai... Keitė apsistoja sename šeimos name, kuriame augo ir matė girtaująntį tėvą, kenčiančią motiną, kuriame tarytum vaidenasi praeities šešėliai. Tačiau vieną naktį Keitę išmuša iš vėžių vaizdelis senojo namo sode. Ji pamato ten mažą berniuką. Visi jai sako, kad joks mažas berniukas kaimynystėje negyvena ir jai, tikriausiai, kaip ir jos motinai, pasimaišė protas. Juk ji patyrė tiek siaubo, geria vaistus... Tačiau berniuką ji mato ar girdi vis dažniau... Kas jis? Ar tikrai jai pasimaišė protas, o gal kažkas kažką įnirtingai slepia?

Kaip ir minėjau įrašo pradžioje, man ši istorija priminė „Mergina traukiny“, nes vėlgi kartojasi alkoholikės moters vaizdelis, pasitikėjimą keliančio vyro, kažkokios narpliojamos paslapties šešėlis. Labiausiai, mano nuomone, šias istorijas jungia ta pati psichologinio smurto galia, kuri gali suluošinti gyvenimus, sugriauti šeimas. Nepasiant to, kad knygos baigtis man pradėjo aiškėti jau gal viduryje, vis tiek skaičiau toliau šią istoriją su didžiuliu malonumu ir kartais šiurpuliais, perbėgančiais nugarą. Skaitydama ne kartą susimąsčiau apie tai, ką tenka išgyventi karo žurnalistams. Rodos, kasdien nesusiduriame su šitą tema, tačiau paskaičius kažką tokio, aplanko toks pyktis, graudulys ir kartu pagarba tokiems drąsiems žmonėms. Nors pabaiga ir gali būt nuspėjama (na, bent jau dalinai, tai tikrai), autorės sugebėjimas sukurti ryškius herojų paveikslus, įtraukti į pasakojimą įdomių kabliukų ir, rodos, smulkmenų, viską atperka. Nors ir nesu trilerio žanro ekspėrtė, manau, kad ši istorija turi viską, ko tokiam žanrui ir reikia: didžiąją paslaptį, charakteringus herojus, probėgšmais meilės-nemeilės trupinių, praeities-dabarties sankirtą ir įdomią pabaigą. Rekomenduoju šią knygą dar ir dėl to, kad tai įdomus, įtraukiantis ir nebanalus skaitinys.


Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Sofoklis, 2017.

Knygos autorė:
Nuala Ellwood

2018 m. vasario 5 d., pirmadienis

Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“

„Vienas kokteilis, vienas šokis, ir pakvaišusi moteris plunksnuota skrybėle privertė mane kraustytis dėl jos iš proto, pasiūlė man dalintis jos pamišimu.“

„– Važiuokite greičiau, nes jūsų melagystės jus pavys! – klykė ji, iškeltomis rankomis stovėdama mano kabriolete.
– Negaliu, spidometras savo aukščiausiame taške, o rodyklė žemiausiame, jei ir toliau taip lėksime, žūsime, atsitrenkę į savo pačių beprotybę!“


Įsivaizduokite, kad dabar esate vakarėlyje, kuriame pilna įvairiausių žmonių. Kažkas su kažkuo šnekučiuojasi, galbūt kažkas kampe flirtuoja, kilnoja vyno taurę prie lūpų, tačiau jūsų žvilgsnis sustoja ties porele, šokančia tolėliau. Jus užburia jų judesiai, o ta charizmatiška moteris, o ta meilė ir susižavėjimas, švytintis vyro akyse! Jūs apsvaigstate vien nuo to vaizdo ir nė negalvojate apie tai, kad jų gyvenimas nėra tik tas nuostabus, jus užburiantis šokis. Bet akimirką, tą trumputę akimirką jūs patikite, kad gyvenimas gali būti ir tas aistringas šokis, pamiršus viską aplinkui, matant tik vienas kito akis. Akimis matote tą šokančią nuostabią porą, užuodžiate meilę ir girdite fone skambančią Nina Simone - Mr. Bojangles, net nepastebite, kad šiame vakarėlyje jokia kita daina ir neskamba. Tik Bodžanglis.
Jaučiu banalią silpnybę prancūzų literatūrai, kinui ir, žinoma, vienąkart Paryžiuj apsilankius jau vis svajoju, kaip lankysiuosi ten dar tikrai ne kartą. Šiai knygai irgi pajutau silpnybę. Autoriaus Olivier Bourdeaut gyvenimas – virtinė nesusipratimų ir nuosmūkių. Nuo vaikystės buvo disleksikas, jį išmetė iš mokyklos, dirbo įvairiausius atsitiktinius darbus, kol tapo tiesiog bedarbiu, gyveno su tėvais. 35-erių per septynias savaites parašė romaną. Taip, taip, tą patį „Belaukiant Bodžanglio“ ir iškart sudrebino literatūrinį Prancūzijos gyvenimą, ir nusinešė ne vieną premiją, tuo įrodydamas, kad gyvenimas nebūtinai turi būti vien tik ištisa nelaimių virtinė.
Knygoje pasakojama apie ypatingą porą ir jų pradinuką sūnų. Jie susipažįsta švelniai meluodami viens kitam ir tuo sau pasidarydami pramogą. Jis dirba įprastą, labai gerai apmokamą darbą, ji – tiesiog kasdien jo laukia ir trokšta susilaukti vaikelio. Pagaliau jiems tai pavyksta ir ilgainiui vyras pradeda suvokti, jog negali palikti motinos vienos su vaiku, nes ji pernelyg nutrūktgalviška, pernelyg laisvos sielos, galiausiai pats meta darbą, nuperka pilį Ispanijoje ir pradeda neatplėšinėti laiškų. Jie gyvena vakarėlių, muzikos ir šokio sūkuryje, jie beprotiškai myli vienas kitą ir, žinoma, sūnų, tik ne taip, kaip mes įpratę. Galiausiai, nesutikdami su visuomenės normomis ir joms besipriešindami, jie atsiima sūnų iš mokyklos ir nebeleidžia į ją eiti, nes, pasak jų, mokykla smukdo vaiko asmenybę, pradeda mokyti sūnų namie. Viskas skamba tartum pasakoje, tačiau, deja, kad ir kaip stengtumeis bėgti nuo visuomenės normų, nuo laiškų nepabėgsi. Jie įklimpsta į skolas, sušlubuoja mylimosios ir motinos, kuri kasdien vadinama skirtingais vardais, psichologinė būklė. Viskas sutrinka ir "Mr. Bojangles" nutyla, šokis nutrūksta.
Skaitydama šą istoriją caksėjau liežuviu iš malonumo, kaip talentingai autorius sugretino pačius liūdniausius dalykus su beprotybe, smagiu maištu ir nebanaliu grožiu. Skaitant šią istoriją viduje ir verkiau, ir šypsojaus, svajojau, guodžiau, ko tik aš nedariau! Seniai beskaičiau knygą apie tokią didžiulę meilę, kuriai ne kliūtis nei beprotybė, nei kasdienybė. Meilės šokis tęsiasi amžinai. Skaitydama kokią kitą istoriją, kur tėvai būtų tokie savanaudžiai gal pykčiau, kaltinčiau juos, tačiau šioje istorijoje jaučiausi užliūliuota tos meilės ir tarytum apgauta, kad tesugebėjau tik suprasti, pateisinti, liūdėti. Nors istorija trumputė (viso labo 144 psl.) joje sutilpo viskas, ko reikia ypatingai knygai, kurią įsimeni ilgam ir būtiniausiai norisi karts nuo karto, kai prarandi tikėjimą pasauliu ar meile, ją perskaityti. Rekomenduoju!



Kitos patikusios citatos:

„Jūs kaip du vandens lašai panašus į raitelį, kurį nuo pat mažumės esu beprotiškai įsimylėjusi ir su kuriuo tūkstančius kartų esu susituokusi. Suprantate, kadangi vestuvės yra pati gražiausia gyvenimo diena, mudu nusprendėme tuoktis kasdien. Taip mūsų gyvenimas amžina šventė.“

„Aš sutikau sijonuotą ir batuotą Don Kichotę, kuri kiekvieną rytą, vos atmerkusi dar užtinusias akis, šoka ant savo žirgelio ir pašėlusiai tapšnodama jam per šonus šuoliuoja kautis su toliuose besisukančiais kasdienybės malūnais. Ji suteikė mano gyvenimui prasmę, paversdama jį amžina betvarke. “

„Aš nieko nesigailėjau, negalėjau gailėtis šio malonaus buvimo užribyje, šio amžino tikrovės nepaisymo, špygos atkišimo taisyklėms, laikrodžiams, metų laikams, liežuvio kaišiojimo į „ką pasakys žmonės“. Ir dabar mes jau neturėjome kitos išeities, kaip tik išspardyti protui užpakalį.“

Mano vertinimas: 9/10!

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Knygos autorius:
Olivier Bourdeaut (g. 1980 m. liepos 3 d., Nante, Prancūzijoje)

2018 m. vasario 4 d., sekmadienis

Lukas „Ketveri metai pragare“

Ši knyga į mano rankas pateko visiškai atsitiktinai, žiūrinėjau bibliotekos lentynas ir pamačiau mažytę, ploną knygą, apklijuotą juoda juosta. Pavarčiau, pažūrėjau, pagalvojau, gal visai įdomu būtų paskaityti apie vaikiną, susidūrusį su satanistų sekta, o ir nelabai ką ta tema teko skaityti, tad kodėl nepasidomėjus?

Lukas – tai slapyvardis vaikino, kuris ketverius metus priklausė satanistų sektai. Istorija neva tikra, tačiau saugumo sumetimais konkrečios vietos, vardai ar detalės, iš kurių būtų galima atpažinti autorių, pakeisti. Istorijos pasakotojas nepilnametis, internato Vokietijoje auklėtinis, kupinas įtūžio ir asmenybės problemų. Geriausias atsipalaidavimo būdas jam – apsilankyti diskotekoje, prisigerti ir su kažkuo susimušti, tokiu būdu atsikratant viduje kamuojančio pykčio ir neteisybės. Vieną dieną jis susitinka su senu bičiuliu iš senojo gyvenimo, kai dar gyveno su tėvais. Bičiulis jį nusiveda į keistą susibūrimą miške, neilgai trukus paaiškėja, jog tai, deja, satanistų sektos susibūrimas. Ir jis visai neatrodo viliojančiai, tačiau Lukas kartą čia atvykęs jau nebegali ištrūkti, antraip bus nužudytas jis arba jam artimas žmogus. Jis turi atlikti begalę šlykščiausių darbų. Suvalgyti gyvą žiurkėną, plėšti širdį iš dar gyvos avies kūno ir, galiausiai, net pasmerkti myriop kitus žmones, vyksta įvairiausios orgijos. Iš pradžių Lukas visam tam priešinasi, tačiau vyresnieji sektos nariai su juo kaipmat susidoroja, vaikinas yra įbauginamas ir turi visa tai tęsti, galiausiai jam tai pradeda patikti, tarytum įteigiama kažkokia iliuzija, kad jie, satanistai yra galingesni, įtakingesni už visus kitus žmones. Tačiau viso to kaina yra pernelyg žiauri. Jis turi paaukoti visus draugus, visus santykius – juos tiesiog nutraukti arba rizikuoti ir artimiausių žmonių gyvybėmis. Kai nutinka begalės žiaurių dalykų, kurie jį patį pradeda išmušti iš vėžių, Lukas susimąsto apie įvairiausias galimybes iš to ištrūkti ir jam galiausiai pavyksta, tačiau tai nereiškia, kad jo laukia ramus gyvenimas, be baimės. Deja, baimė paženklina visą jo ateitį, net rašydamas knygą jis vis dar bijo, jam nuolatos sapnuojasi košmarai, netgi kartais vaidenasi, atrodo, kad kažkur vis dar jo tyko satanistų sektos nariai su gobtuvais ir taikosi jį užmušti.

„Mano nuolatinis siaubas, didžiausias košmaras buvo baimė mirti ant satanistų aukojimo altoriaus. Patekau į baimės spąstus. Jau geriau gerti kraują. Kraujo skonis pakenčiamesnis nei mirties. Mano gyvenimas buvo ganėtinai sudirbtas, bet nenorėjau taip anksti pakratyti kojų. Dar norėjau gyventi, nors trumpai!“

Kad ir kaip baisai visa tai skamba, patikėti, jog viskas, kas tenai parašyta yra tiesa – nelengva. Nors ir teko matyti informacijos apie panašius dalykus, įvykusius praėjusio amžiaus pabaigoje, patikėti, kad toks žiaurumas nepastebimas galėtų egzistuoti sunkiai pavyksta. Kartais net atrodė, jog ši istorija yra išgalvota, norint kovoti su visomis sektomis ir panašiomis visuomenės problemomis. Galbūt, jei būčiau ją perskaičiusi paauglystėje, mano nuomonė būtų visiškai kitokia, tačiau, kai perskaičiau ją dabar tiesiog pasišlykštėjau kai kuriomis vietomis, kartais pakeldavau antakį ir tiek. Gal trūksta to paaugliško naivumo, susidomėjimo, naujumo ar tiesiog imlumo informacijai. Žinau, kad tai egzsitavo. (Nesu tikra ar egzistuoja kažkas panašaus šiuo metu Lietuvoje). Pati paauglystėje buvau ta kerzuota keista raudonplaukė, klausanti įvairiausios, kitiems galbūt atrodytų, piktos muzikos, besilankanti keistuose festivaliuose. (nors, tiesą sakant, nelabai kas ir pasikeitė jau nebe paauglystėje) Ir ne kartą yra tekę išgirsti, kad va, aš čia kažkokia gotė, kad satanistė, myliu velnią, bet nė karto net nebuvau apie tai pagalvojus. Gal mes per mažai apie visa tai žinome? Kodėl žmonės linkę kalbėti apie tai, ko nežino? Kodėl žmonės nesuskumba kovoti su problemomis, kurios tikrai egzistuoja?

Ilgai galvojau, ar apskritai gerai pasielgsiu aptardama šią knygą, kažkaip ją tarytum iškeldama iš to tamsaus kampo bibliotekoje, galiausiai nusprendžiau, kad paliksiu kitiems tai nuspręsti, pati asmeniškai tikrai nesu nei už satanizmą, nei už jokį kitą panašų judėjimą. Šią knygą paaugliui paskaityti pravartu, jog suprastų, kad viskas turi savo kainą, jog žiaurumas apskritai nėra nei išsilaisvinimas, nei kažkokia išeitis ir apskritai, kad aplinką būtina vertinti kritiškai, kad svarbiausia gyvenime išmokti įvertinti visa, kas tave supa, blaiviu žvilgsniu ir, kad kiekvienas sprendimas anksčiau ar vėliau atsiliepia mūsų gyvenimuose. Norėtųsi tikėti, kad panašaus pobūdžio knygos, istorijos ar filmai padeda palūžusiems žmonėms nepasikliauti įvairiausiais keistais pasiūlymais ir neva pagalbos siūlymais.

Mano vertinimas: 4/10.

Leidykla, išleidimo metai: Presvika, 2000.

2018 m. sausio 27 d., šeštadienis

Danutė Kalinauskaitė „Skersvėjų namai“

„Visada svarbiausia, – ar tu liūdnai pasakotum, ar su humoru, – kad būtų tikra... Žmonės pavargę nuo padirbinių, simuliakrų, glamūrų, gliancų ir ilgisi tik tikrumo – antai nusišėrusių skrybėlių, atbrizgusių siūlių, išplyšusių kelnių, kaliošų, piemenų apsiaustų, gervuogių... Bet tai vis išorė, o esmė? Kas tai yra – tikrumas? Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą...“

Man visuomet sunkiausia apžvelgti novelių, apsakymų, apysakų rinkinius, apie poeziją net nekalbu. Dažniausiai juk būna, kad vienas kūrinys patinka labiau už kitą ir sunku vertinti visumą. Kartais net pasitaiko, kai nepajauti visos knygos bendro ritmo ir kažkas krenta iš tos visumos ir viskas. Taip ir su Danutės Kalinauskaitės novelių rinkiniu „Skersvėjų namai“. Sunku apžvelgti, sunku rasti tą kompromisą pačiai su savimi.

Danutės Kalinauskaitės kūryba man nėra naujiena. Dar mokykloje teko skaityti novelių ar tai esė rinkinį „Niekada nežinai“. Jau ir tada, pamenu, jos kūryba man sukėlė dvejopus jausmus. Pajaučiau tą lietuvių literatūrai būdingą vienatvės, mirties, liūdesio prieskonį, bet kartu kažkas ir atstūmė mane. Ir dabar lygiai taip pat jaučiuosi su „Skersvėjų namais“. Ši knyga ne iš tų, kur skaitai su pasimėgavimu, valgydamas vyšnias ir spjaudydamas kauliukus kur nors sode karštą vasaros dieną. Šiai knygai reikia kažkokios rimties, vienumos, susikaupimo, nors ji nėra stora, tačiau jai perskaityti reikia nemažai laiko. Ji nerėkia ir nekviečia tavęs, kad ją paimtum į rankas, vargiai spėlioji, kas gi nutiko po to? Vargiai galbūt ir kažkur išvykęs svajoji apie tai, kaip grįžęs ją atsiversi. Bet atsiverti, paskaitai ir padedi prie lovos kitam vakarui.

Esu ta, kuri visuomet yra pirmiausia už lietuvių literatūrą ir ilgesnį laiką jos neskaičius, kažkas manyje pasidaro, kažko pradeda trūkti. Nors ir suprantu, pažįstu tą liūdesį, kankinančius egzistencinius klausimus, kartais ir man būna pernelyg niūru. Lietuvių literatūrą vertinu už tai, kad ji mano sieloje atsiliepia. Nagi, kaip atsilieps kokios džiunglės? Aukščiausios kalnų viršūnės? Juk aš ten nė buvus nesu, aš ten negimiau, negyvenu tame. Vienas dalykas, ko nesuprantu lietuvių literatūroje yra tas noras visiems skaitytojams parodyti, koks gi esi išsilavinęs, kaip gražiai moki sugretinti savo žinias su rašoma fikcija. Kiek daug esi skaitęs, galbūt net diskutavęs kokiam rašytojų sambūryje. Bet skaito ne tik rašytojai, skaito skaitytojai, kurie galbūt visi nėra tiek daug perskaitę, kurie galbūt nesugeba sugretinti šių dalykų. Žinoma, visuomet galima pagūglinti, juk viens du ir tu jau gali rasti atsakymus! Bet ar tada grožinės literatūros skaitymas nepraranda dalies žavesio? Koks gi malonumas skaityti šalia įsijungus gūglą. Novelių rinkinio „Skersvėjų namai“ pradžioje tai ir jaučiasi, paskui kažkaip atsiranda daugiau kažkokio nuoširdumo, tikrumo ir ne per paprasto paprastumo.

Noveles jungia labai panašios temos: mirtis, vienatvė, artimas, kartu ir tolimas ryšys, būties trapumas ir nenuspėjamumas. Labiausiai patikusi novelė – „Nekalčiausia archeologija“, kurioje pasakojama apie atsitiktinai pas pasakotoją atsidūrusį svetimą pirkinių sąrašą, kuris, kaip dažniausiai, parašytas sutrumpinimais. Vyksta sąrašo archeologija – kas jį parašė? Kas pirko tuos „linų sėm.“? O kam tas „marlbor“? Iš tokio, rodos, visiškai paprasto sąrašo vystosi įdomus pasakojimas, kuris man primena, jog dažnai mes kasinėjam svetimą būtį, rodos, pamiršdami savąją. Juk kaip dažnai būna, kad eini gatve, pakeli akis į langus, kur dega šviesa ir iškart įsivaizduoji, kaip jaukiai įsitaisę ten sėdi, tarkim, vyras ir moteris? Galbūt jie planuoja bendrą ateitį? Na, galbūt pykstasi, bet šitaip galvoti nesinori, visuomet jaukiau galvoti, kad jie laimingi, nes jie sėdi šiltuose namuose. Kaip tyčia, pasiimdama šią knygą iš bibliotekos, radau joje svetimus pasiimtų knygų kvitus, kurie mane nustebino ir privertė taip pat pabūt ta „archeologe“, stebėjausi, kokias knygas tas žmogus pasiėmė, jos man visiškai nesisiejo, galvojau, kaip galima pasiimti porą Bukowskio knygų, tą pačią „Skersvėjų namai“ ir šalia Sylvia Day „Paskęsk manyje“? Gal ėmė ne sau? Gal tai buvo moteris, kokių 45-erių? Gal Bukowskis buvo paaugliui sūnui, o „Skersvėjų namai“ lietuvių filologiją studijuojančiai dukrai? O gal viskas buvo visai atvirkščiai? Ir netgi čia, šioje paprasčiausioje archeologijoje, aš radau intrigą, kuri trumpam pažadino manyje spėliojimus. Taip ir sukasi šis pasaulis, atrandant paprastus dalykus, kurie suteikia bent sekundės malonumą, susimąstymą, kitaip ko vertas būtų šis gyvenimas?

Novelėje „Žmogus, pilnas skersvėjų“ pasakojama apie baikerį, gyvenantį Anglijoje, kurio mama gimtinėje vis neatsiliepia telefonu, jis pradeda nujausti kažką blogo ir leidžiasi į kelią su kitais baikeriais – greitkelio raiteliais, nes juk draugai baikeriai kaip šeima – ir bėdoj, ir džiaugsme šalia. Grįžęs Lietuvon randa tuščius namus, mamos jau nebėra, pavėluota. Tik tarpdury išdygsta jo brolis su pilnom saujom priekaištų, nes jis rimtas, jis geras, jis rūpinosi ir viskas jam turi palikti, o grįžusysis kažkoks vėjavaikis, nebrendyla, dievinantis motociklus ir nieko daugiau nematantis. Šioje istorijoje justi emigracijos problema, artimųjų nesusikalbėjimas, nesupratimas. Perskaičius nori nenori tenka susimąstyti apie tai, kad šiandien jau vargiai rastum šeimą, bent jau iš dalies, nepaliestą emigracijos. Supranti, jog laikas priprasti, prisijaukinti pavėlavimo jausmą, atstumą, laikas priprasti palikti ir būti paliktam. Gyvenime nėra viskas taip paprasta, kad visa, kas bent kažkiek brangu, tilptų lagamine ar kišenėje ir galėtum visur su savimi nešiotis

Ir galiausiai kita, man sukėlusi keistų minčių novelė - "Dryžuoti". Kas gali nutikti, jei va paimsi ir nusipirksi dryžuotą sofą? Arba fotelį? Kartais gali nutikti tai, jog ir prisikviesi dryžuotą gyvenimą iš kažkur toli, vargiai pažįstąmą. Ir viskas tik dėl tos sofos. Nes juk taip norisi, kad gyvenime viskas būtų aišku ir vientisa. Bet taip nebūna, nes tolimiausi ryšiai gali tapti artimiausiais bent trumputę akimirką, drugelio sparnų plastelėjimas už tūkstančių kilometrų gali tapti tavo gyvenimo drama, atsitiktinumų virtinė pastovumu ir visa atvirkščiai. Ir ne visada visko atseikėta lygiomis dalimis.

Kitos novelės pernelyg manęs nepalietė. Ir perskaičiusi vis dar bandau suvokti, ar šita knyga man įsimins ilgam. Tikriausiai ne, ilgam liks tik keistas sąmyšio ir melancholijos poskonis. Ne toks, kokį aš mėgstu labiausiai, bet ir ne prastas. Gal man reikia pribręsti, kad suprasčiau visa, kas parašyta. Šiaip ar taip, nuoširdžiai džiugu, jog ši rašytoja grįžo į lietuvių literatūros padangę, kad yra vertinama, apdovanojama. Juk nebūtinai viską reikia pamėgti ar kiaurai suprasti. Taip nebūna.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2015.

Knygos autorė:


Danutė Kalinauskaitė (g. 1959 spalio 31 d. Kaune)


2018 m. sausio 26 d., penktadienis

Paula Hawkins „Mergina traukiny“

Pirmiausia prieš apžvelgiant knygą, gal reiktų pasakyti mano klaidą – deja, pirma mačiau filmą ir tik tada, po keleto mėnesių, pasiėmiau iš bibliotekos knygą. Kodėl taip kvailai viskas susiklostė? Paprasčiausiai todėl, nes knygos skaityti kaip ir pernelyg neplanavau, bet pamačius filmą, ir paskui knygą bibliotekoje, pagalvojau, kodėl gi nepaskaičius ir nepalyginus detalių, nepatyrinėjus charakterių? Nors, žinoma, knygos herojai galvoje vis vien buvo su aktorių veidais, ir sudėtinga šitai iš galvos išmesti.

Ši istorija pasakojama trijų moterų vardu, nors, visgi, daugiausiai pasakojama iš Reičelės pozicijos. Reičelė - trisdešimt kelerių metų moteris, praradusi gyvenimo pagrindą iš po kojų. Vos prieš du metus ji, kaip jai atrodė, buvo laimingai ištekėjusi, turėjo savus namus, svajojo susilaukti kūdikio. Deja, ji neteko ne tik vyro, ji neteko ir namų, galiausiai ir darbo. Dabar ji alkoholikė, kasdien maukianti džiną su toniku ir be tikslo, apsimesdama, kad vis dar dirba, važinėja traukiniu namai - Londonas ir atgal, kasdien tuo pačiu metu. Ana - laimingai ištekėjusi, ką tik susilaukusi vaikelio gražuolė blondinė. Ištekėjusi už buvusio Reičelės vyro Tomo. Gyvenanti JŲ namuose. Ir galiausiai Megana - lyg ir laimingai ištekėjusi už Skoto, vaikų nenorinti, nimfomanė gražuolė, Anos kaimynė. Reičelė kasryt važiuodama į Londoną, beveik visuomet mato laimingą porelę terasoje, ji sugalvoja jiems vardus, pavydi jiems jų laimės, stengiasi juos stebėti kuo ilgiau, bijodama nukreipti akis į savo buvusius namus. Viskas lyg ir klostosi, kaip įprasta, diena iš dienos tas pats traukinys, tas pats maršrutas, tuo pačiu laiku, kol vieną rytą Reičelė pamato kai ką, kas sudrumsčia, apverčia visų trijų moterų gyvenimus. Idilė subliūkšta.

„Mergina traukiny“ mane pakerėjo itin išbaigtais herojų portretais. Pirmąkart gyvenime bandžiau suvokti, kaip jaučiasi meilužė? Arba, kaip jaučiasi palikta žmona? Seniai skaičiau tokią knygą, kuri sukeltų kartu ir šleikštulį, ir norą vis toliau skaityti. Šioje knygoje itin ryškiai atskleidžiamas psichologinis smurtas, kurį mes galbūt ne visuomet atpažįstame. Užvertus paskutinį šios knygos puslapį, jaučiausi it man pačiai kas būtų trenkęs ir gana stiprokai. Sunku susidėlioti pyktį, šleikštulį ir gailestį į savas vietas ją perskaičius. Skaitydamas tu taip įsijauti, kad tarytum pats pradedi nekęsti, pykti, jautiesi tarytum įskaudintas.

Kaip jaučiasi moteris, kuri iš paskutiniųjų stengiasi susilaukti vaikelio ir negalėdama, panirsta į giliausią liūdesį, pradeda netgi gerti dėl to, o jos vyrui nė motais, jis susiranda naują mergužėlę, palieka žmoną be nieko? Kaip jai jaustis, jei neilgai trukus buvęs vyras susilaukia dukrytės su ta, kuri buvo jo meilužė? Kaip jaustis Reičelei, jei ji tebemyli savo buvusį vyrą, dėl visko kaltina tik save ir vis dar pasvajoja apie galimybę dar susigrąžinti buvusį gyvenimą?

„Suknista kalė. Gegutė, padėjusi kiaušinį į mano lizdą. Ji viską iš manęs atėmė. Ji viską iš manęs atėmė ir dabar skambina pasakyti, kad mano sielvartas sukelia jai rūpesčių?“

O kaip jaučiasi ta buvusi meilužė, dabar teisėta žmona ir vaiko motina? Ar ji gali jaustis saugi? Ar ji tikrai ta vienintelė? Ta, dėl kurios vyras gali palikti savo žmoną? Ir kaip jai jaustis, jei buvusi žmona juos persekioja ir neduoda ramybės?

„Tiesa ta, kad man niekad nebuvo nesmagu dėl Reičelės, netgi tada, kai dar nežinojau apie jos girtuoklystę ir apie tai, kokia ji nepakenčiama, kaip pavertė Tomo gyvenimą tikru pragaru. Man ji nebuvo tikras žmogus, be to, aš pernelyg mėgavausi tuo, kas vyksta. Būti kita moterimi - galingas užtaisas, nėra prasmės to neigti: tu esi ta, dėl kurios jis išduoda žmoną, nors myli ją, bet tau negali atsispirti. Štai kokia tu nuostabi.“

O kas, jei visa meilė ir rūpestis tėra melas? Kas, jeigu tai tik iškreiptas žaidimas su kitais žmonėmis? Juk visuomet lengviausia kaltinti, skaudinti ir apgaudinėti tą, kuris pažeidžiamiausias.

„Jis tikras šios srities meistras, tobulai sugeba priversti mane pasijusti dėl visko kalta, pasijusti beviltiška netikėle.“

Ši istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip lengvas, įdomus, įtraukiantis skaitinys vakarui ar porai vakarų, tačiau ši istorija slepia ir gilesnių problemų, į kurias reiktų atkreipti dėmesį, permąstyti, atpažinti. Galbūt kasdien tokios istorijos ir nenutinka, tačiau labai dažnai galima pastebėti situacijų, kai yra manipuliuojama kitu žmogumi, kai jis menkinamas. Meilė akla, pasirodo, ir pasitikėjimas dažnai būna aklas.

Šioje knygoje man neatrodo svarbiausia tai, kas ir kodėl, ką nužudė. Svarbiau man atrodo pačių žmonių istorijos, sąlyčio taškai, jungiančios ir skiriančios problemos.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: baltos lankos, 2015

Knygos autorė:

Paula Hawkins (g. 1972 m. rugpjūčio 26 d., Zimbabvėje)

2018 m. sausio 9 d., antradienis

Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė „Sugrįžęs iš gyvenimo: literatūriniai laiškai, pokalbiai“

„Kažkas mumyse atsimena daugiau už mus.“ V.D.


Įsivaizduokite, kad dabar sėdite jaukioje kavinukėje už kampo. Interjeras jos toli gražu ne modernus, bet būtent todėl ir jaukus. Čia viena tų kavinukių, kur gal jau 20 ar 30 metų susirenka tie vienišiai su laikraščiais rankose rytais atsigerti puodelio kavos ir apžvelgti naujienas, kur susitinka seni pažįstami ir gali kalbėtis nors ir visą dieną. Jūs irgi ten sėdite, pirmąkart išdrįsote ateiti vienas, nes lauke lyja, o jūs turite laisvo laiko ir kavos dar kaip tik šįryt negėrėte... Jūs sėdite, gurkšnojate kavą ir girdite šalia, prie kito stalelio sėdinčiųjų įnirtingą pokalbį. (Įsivaizduokime, kad jūs galbūt ir nežinote, kas jie) Kalbasi du žmonės - vyras ir moteris. Jie kalbasi apie lietuvišką kaimą, savo vaikystę, karą ir pokarį, lietuviškumą, pačią Lietuvą. Ir jūs negalite liautis jų klausytis, jūs tame pokalbyje girdite dalelę savęs, todėl užsisakote dar vieną puodelį kavos, ir dar, ir dar...

Būtent panašiai su šia knyga rankose jaučiausi ir aš. Tarytum netyčia girdėčiau intelektualių, pagarbą keliančių žmonių pokalbį ir net iš dalies gėdyčiausi klausydama, nes pačiai vargu ar lemta kada pasiekti tokį tyrą intelektualumą. Tyras jis, nes nepritemptas, nesnobiškas, toks tarytum skaidrus šaltinio vanduo, tyrai lietuviškas, visai neapsimestinis.

Ne kartą jau esu pasiguodusi, kad nesu kaimo vaikas, nei gyvenau jame, nei leidau vasaros atostogas. Esu tas vaikas, kuris trynė daugiabučių kiemo asfaltą. Ir mano pačios nuostabai, kaskart paskaičius apie tikrąjį Lietuvos kaimą ir jo tragediją, mano širdis spurda, kartais net kažkas sugelia. Nes kažkaip lyg pasąmoningai jaučiu, jog Lietuva iš to atsirado, jog tame gyveno mano močiutė ar senelis. Kartais vaikščiodama mieste, pastebiu kokią senelę, liūdnomis akimis žvelgiančią į gatvę ir suprantu, kad ji žvelgia, nes ilgisi, kad ji pyksta, nes nebeturi namų.

Šioje knygoje yra sudėtos, galima sakyti, dvi laiškų ir pokalbių tarp Marcelijaus Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės, knygos. Viena taip ir vadinasi „Sugrįžęs iš gyvenimo“, o kita - „Prilenktas prie savo gyvenimo“. Abi liečia tas pačias ar labai glaudžiai susijusias temas. Tai lyg Marcelijaus Martinaičio memuarai, jo gyvenimo dėlionė. Apie ką jie kalbasi? Apie viską, kas neįdomu būtų daugeliui šiuolaikinių žurnalų. Apie M. Martinaičio vaikystę pokario kaime, kaimo reikšmę tiek Lietuvai, tiek pavieniam žmogui, jo mokyklą ir ankstų atsisveikinimą su kaimo gyvenimu, o paskui skaudų atsisveikinimą ir su savo gimtaisiais namais, kuriuos pats ardė ir vežė į Vanaginę. Apie lietuvių literatūrą, daugelį autorių, tokius kaip Paulių Širvį, V. Mačernį, J. Aputį, Maironį ir kitus. Apie paties M. Martinaičio kūrybą. Apie lietuvių kultūrą, patį lietuviškumą, lietuvių kalbą. Apie emigraciją, namų reikšmę. Skaitai visa tai ir dilgčioja, ta, kiek primiršta meilė Lietuvai pamažu pražysta visu gražumu, tai įkvepia. Norisi atsigulti pievon ir žiūrėt į tą dangų vasaros popietę, norisi daug ko paklausinėt senelių.

„Taip, brangiausia, ką prarandi, ko netenki. Bet negali kitaip gyventi, tik prarasdamas, tik netekdamas. Koks turtas atrodo tie jausmai, tie praradimai po penkiasdešimt metų. Reikia turėti ką prarasti.“ V.D.


Visa tai man asmeniškai labai prasminga, pažadina daug užsnūdusių jausmų, suprantu, kad niekas manyje labiau neatsišauks nei lietuvių literatūra, lietuviškos mintys, liūdesys, netektys. Tokio įkvėpimo, kokį sukėlė man šie pokalbiai ir laiškai, seniai nejaučiau. Iš naujo įsimylėjau tai, ką mylėjau visada.

Ar rekomenduoju šią knygą perskaityti? Žinoma! Ar visiems? Nežinia. Pati pažįstu žmonių, kuriems tai gali atrodyti nuobodu, neįdomu. Bet gal tik DAR neįdomu. Vieną dieną mes visi tarytum susitinkame kryžkelėje, ieškodami to paties ir tą patį prarasdami, tik vieni pirmą kartą, kiti jau tūkstantąjį, bet vis taip pat džiaugiamės ar verkiam.

Kitos dėmesio vertos citatos:


„Tarp žmonių dabar sunku pastebėti žmogų, ne vien gatvėje.“ M. M.


„Grįždamas palieki dalį savęs, palieki ten, kur buvai, kuo daugiau ten, tuo mažiau čia, į kur grįžti. Niekur ne visas, ne visai.“ V.D.

Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma Littera, 2013.

Knygos autoriai:


Lietuvių literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė (g. 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje, Telšių rajone, Lietuvoje)



Lietuvių poetas, eseistas, visuomenės veikėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis (gimė 1936 m. balandžio 1 d., Raseiniuose - mirė 2013 m. balandžio 5 d. Vilniuje, Lietuvoje)

p.s. Galiu išduoti paslaptį apie mano sentimentalumą ir jautrumą lietuvių literatūrai ir rašytojams. Kai sužinojau, jog mirė Marcelijus Martinaitis, tikrąja šio žodžio prasme, apsiverkiau. Man buvo labai gaila, atrodė, sugniaužė širdį. Ir dabar rašydama šią apžvalgą braukiu ašarą ir ką daryt man su tokiu savo jautrumu??

2018 m. sausio 4 d., ketvirtadienis

2017 metų knygiški džiaugsmai ir nusivylimai...

Žinau, jog jau lyg ir vėluoju, bet vis dėlto norisi apžvelgti 2017 metus savo knygų pasaulyje.


2017 metais savimi džiaugiausi, nes pagaliau išdrįsau skaityti knygas anglų kalba ir prisipirkau jų tookią krūvą, kad bus mažiausiai dvejiems metams. Tiesa, jų kainos buvo juokingos - maždaug 10-20 euro centų už gana naujas knygas. Tad, ką čia ir kalbėti. Jau laukiu kito apsilankymo Vokietijoje, ypač toje sendaikčių krautuvėlėje.

2017 metais savimi ir nesidžiaugiau, nes tikrai nemažai knygų liko neapžvelgtos, dalį apžvelgiau ne tinklaraštyje o savo feisbuko puslapyje "Knygų meniu", bet didžioji dalis tiesiog nuguls į lentynas neapžvelgtos. Kodėl? Pačiai sunku pasakyti, priežasčių yra įvairiausių, bet ką čia teisinsiuos? Geriau stengsiuosi ištaisyti šią klaidą 2018 metais ir apžvelgsiu jei ne visai visas, tai bent didžiąją dalį knygų.

Taigi, taigi.

2017 metais perskaičiau nei daug, nei mažai - 42 knygas. Daugiau nei 2016 metais, nes tuomet sugebėjau perskaityti tik 25. 2017 metais buvau užsibrėžusi perskaityti bent jau 30 knygų, tad džiaugiuosi, kad perskaičiau daugiau, nei užsibrėžiau. Tikiuosi, kad 2018-ieji džiugins knygomis dar labiau.

6 knygos perskaitytos anglų kalba, visos kitos - lietuvių.

Mano nuostabai, lygiai pusė - 21 knyga parašyta autorių moterių ir kita pusė autorių vyrų.

Autorių tautybės: 10 lietuvių autorių, 8 amerikiečiai, 7 anglai, 3 japonai, 3 prancūzai, 3 vokiečiai, 1 airė, 1 šveicarė, 1 švedė, 1 norvegė, 1 latvis, 1 čekas, 1 kanadietė.

O dabar laikas pakalbėti apie nusivylimus ir džiaugsmus. Desertui palikime džiaugsmus, pradedam nuo nusivylimų:

1. Angela Carter „The Bloody chamber“ 2/10
2. Gytis Norvilas „Skėrių pusryčiai“ 2/10
3. Yasunari Kawabata „Sniegynų šalis“ 2/10
4. Jaroslavas Melnikas „Anoreksija“ 1/10
5. Agatha Christie „Keleivis į Frankfurtą“ 1/10


Knygos, kurios nebuvo tos pačios geriausios, tačiau vertos paminėjimo:

1. Kurt Vonnegut „Sveiki atvykę į beždžionyną“ 8/10
2. Emma Donoghue „Kambarys“ 8/10
3. Kobo Abė „Moteris smėlynuose. Svetimas veidas“ 8/10
4. David Mitchell „Sleido namas“ 8/10
5. Sue Townsend „The growing pains of Adrian Mole“ 8/10
6. Patrick Suskind „Kontrabosas“ 8/10
7. Dieter Breuers „Velnio vardu“ 9/10
8. Ieva Simonaitytė „Aukštųjų Šimonių likimas“ 9/10
9. Gerda Jord „Gertrūda“ 9/10

Ir desertui pačios geriausios ir daugiausiai jausmų sukėlusios knygos:

1. John Williams „Stouneris“ 10/10!
2. Astrid Lindgren „Mes Varnų saloje“ 10/10! (Žinau, gal kiek keistai atrodo čia ši knyga, bet vaikystėje jos neskaičiau, o dabar perskaičiusi maloniai nusikėliau į gražiausius prisiminimus ir iš naujo patikėjau pasauliu)
3. Virginia Woolf „Ponia Delovėj“ 10/10!


Tai tiek to 2017-ųjų metų prisiminimo. Metai buvo įdomūs daugeliu prasmių, tikiuosi, 2018-ieji bus tik įdomesni. Ir sau, ir jums linkiu gerų knygiškų atradimų, daugiau džiugesio, nei nusivylimo ir įdomiausių nuotykių knygų ir ne tik, pasaulyje! Dabar ramia širdimi neriu į 2018 metus.



(paveikslėlio autorius Henn Kim)