2017 m. spalio 27 d., penktadienis

Herbjørg Wassmo "Stiklinė pieno"

Ką gi, po ilgos pertraukos grįžtu į savo tinklaraštį. Jeigu įdomu, kur buvau dingusi arba ką skaičiau vasarą - paieškos langelyje feisbuke suvedam "Knygų meniu" ir kai kas paaiškės. O jeigu rimtai, tai tiesiog buvau išvykusi ir feisbukas mano vasaros skaitiniams apžvelgti man atrodė tiesiog patogesnis. Grįžtu nešina stikline pieno.


"Automobiliui lekiant pro namus, ji troško būti už vieno jų langų. Nesvarbu, kad nepažinojo tų, kurie ten gyveno. Nes ten, lempų šviesoje, žmonės gyveno visiškai ramiai ir paprastai. Jie pažinojo vienas kitą. Jie nesiruošė niekur važiuoti. Dirbo kasdienius darbus ir nieko nebijojo. Skaitė knygą arba valgė vakarienę ir šnekučivosi apie tai, ką patyrė. Kaip kad Vera, ji ir mama darydavo. Ką jos dabar veikia? Perskaitė laišką ir jaudinasi. Bet jos turi viena kitą."


Dar viena skaityta knyga su mūsų skaitytojų klubu. Šią knygą buvo labai sunku rasti, knygynuose ji iššluota, grupėje "senos knygos" taip pat niekas neatsiliepė, ką gi, šiaip ne taip radau ją sena.lt. Kažkaip vien faktas, kad ji tokia išgraibstyta, kad daug kas ją skaitė ir liko sukrėsti, kad knygoje paminėta Lietuva, man tarytum reiškė būtinybę ją įsigyti. O prašoviau. Kad įsigijau - ne bėda, su malonumu ją parduosiu. Bėda yra arba su mano vertybėmis, arba su gerumu ar dar su kažkuo, nes šita knyga manęs beveik visai nesukrėtė.

Ši istorija pasakoja apie penkiolikmetę Dortę, kuri su mama ir seserimi Vera vargingai gyvena Lietuvos kaime. Joms gresia išvarymas iš nuomojamo būsto, jos nė neįsivaizduoja iš kur gauti pinigų. Dortė dar jauna, ji - naivi svajoklė, slapčiomis susitinkanti su savo pirmąja tikra simpatija kepėjo sūnumi Nikolajumi. Kasdien jos vis labiau skursta ir vis dažniau su liūdesiu prisimena praeitį, kai tėvas dar buvo gyvas. Dortė nori padėti mamai su seserimi ir iš kažkur gauti pinigų, tačiau, deja, kaime nelabai yra kokių galimybių. Galiausiai Dortė sulaukia pasiūlymo važiuoti padirbėti padavėja užsienyje. Ji dvejoja ilgokai, tačiau galiausiai sutinka. Jau kelionės pradžioje ji lyg ir pastebi, jog čia kažkas ne taip. Ir deja, puslapis po puslapio vis labiau aiškėja, kad ji nebus jokia padavėja, ją išveža dirbti prostitute. Viskas prasideda viena žiauresnių orgijų, apie kokias tik teko skaityti, kai ji visais įmanomais būdais prievartaujama ir kankinama. Dortė tada jau pradeda suprasti, kas vyksta, bet kabinasi į tikėjimą ir maldas. Iš vienų namų - kalėjimo, ji atsiduria kituose, nuo vieno žmogaus, norinčio ja pasinaudoti, ji vis atsiduria prie kito ir taip tarytum ratu viskas sukasi, vienintelis dalykas, kuriai jai lieka tikras ir tarytum nesugadintas to gerojo pasaulio simbolis - stiklinė pieno. Kai kiti aplinkui geria alkoholį, ji visada paprašo stiklinės pieno. Tiek jai džiaugsmo ir belieka.

Yra tekę skaityti ne vieną panašią knygą, istoriją, matyti ne vieną filmą. Ir, deja, turiu pripažinti, jog "Stiklinė pieno" manęs nesukrėtė. Pati istorija - tikrai stipri, paliečianti, bauginanti, kartais skaitant norisi nusipurtyti, bet kai kurios istorijos detalės neįtikina visu tragizmu, kurį norima perteikti. Pavyzdžiui, aš suprantu, jog stiklinė pieno yra tarytum nekaltumo, paauglės tyrumo, naivumo simbolis, paskui pavirstantis tarytum viltimi. Bet ta stiklinė pieno greitai pradeda atsibosti, kažkaip net erzinti ir atrodyti pernelyg neįtikėtinai. Dortės naivumas taip pat ilgainiui pradeda erzinti, nes netgi naivumas turi turėti ribas ir nemanau, jog tokiomis aplinkybėmis neįgauni žinojimo, jog vienąkart nudegus pirštą, nebekišk jo į tą pačią ugnį. Skaitant atrodo, jog autorė tikrai kiek persistengė ir sukišo viską, kas tik blogiausio gali nutikti, į Dortės gyvenimą. Kartais trūko informacijos apie Dortės mamą ir seserį, vis kildavo klausimas, kaip jos reagavo, ar ėmėsi kokių priemonių ieškant Dortės, galų gale, ar jas išmetė iš namų? Kaip jos gyvena? Knygos pabaiga visiškai neaiški ir, atrodo, tarytum autorė tiesiog norėjo greičiau užbaigti šią istoriją ir paliko skaitytoją alkaną. Kaip baigėsi Dortei? Ko norėjo jos "išgelbėtojas", kokie buvo jo motyvai? Ar Dortė grįžo pagaliau namo? Ar sugebėjo susitvarkyti savo gyvenimą? Kartais tokie kilę klausimai tik prideda knygai svorio, šįkart atvirkščiai - perskaičius knygą, jie erzina, nes norisi žinoti atsakymus. Manau, jog tokiai knygai visai praverstų antra dalis - pasakojimo kaip tokios merginos grįžta/galėtų grįžti į gyvenimą. Galbūt jos paskui padeda panašaus likimo merginoms? Ir panašiai. Čia būtų galima susigalvoti įvairiausių variantų.
Dortės likimo tikrai nelinkėčiau niekam, bet šita istorija atrodo pernelyg perspausta. Žinoma, gal čia ir norėta parodyti jaunoms, naivioms merginoms, kad jokiu būdu jos nesusigundytų neaiškiais pasiūlymais važiuoti užsienin. Manau, jog būtina su paaugliais apie tai šnekėti, atsimenu, mokykloje teko žiūrėti filmą "Lilija Amžinai". Gal ir šią knygą rekomenduočiau paauglėms maždaug nuo 14-os metų, kad netyčia nesusigundytų įtartinais pasiūlymais ir būrimais apie gerą ir gražų gyvenimą užsienyje.

Mano vertinimas: 4/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2009

Knygos autorė:

Herbjørg Wassmo (g. 1942 m. gruodžio 6 d., Vesterolene, Norvegijoje)

2017 m. balandžio 8 d., šeštadienis

Zoë Jenny "Žiedadulkių kambarys"

"Virtuvėje įsijungdavau šviesą, sėsdavau prie stalo ir kibdavau į dar šiltą kavos puoduką. Ant jo krašto ieškodavau išdžiūvusių rudų dėmių - paskutinio tėvo gyvenimo ženklo, jei jis daugiau nebegrįžtų. Kava puodelyje lėtai vėsdavo mano delnuose, naktis nesulaikomai skverbdavosi ir plisdavo po kambarį. Atsargiai statydavau puoduką ir aukštu siauru koridoriumi grįždavau į savo kambarį."

Istorijų apie vaiką, augantį su vienu iš tėvų ir dėl to turinčiu psichologinių problemų, išties apstu ir ši, rodos, nėra kažkokia išskirtinė, bet jau nuo pirmųjų puslapių įtraukia. Dar viena vienatvės, liūdesio, atmetimo ir reikalingumo klausimų istorija. Džo gyvena su tėvu, nes jos motina ją paliko ir išvažiavo kitur, jos su tėvu santykiai keistoki - lyg ir šilti, lyg ir labiau draugiški, nei šeimyniški.
Jis dirba naktinėse pamainose, todėl naktimis mergaitę palieka vieną su visomis baimėmis, kurios naktimis užpuola. Paskui, jau paauglystėje, ji vis dėlto susiranda motiną, apsigyvena su ja. Jų santykiai dar neaiškesni, motina, susipažindama su vyrais, Džo pristato ne kaip dukterį, o kaip jaunesnę seserį ir Džo tuo kaip ir patenkinta. Tada Džo gyvenime atsiranda neaiškūs vaikinai, neaiškios tabletės, alkoholis ir keista draugė. Žodžiu, panašiai kaip ir kiekvieno paauglio gyvenime. Ir galiausiai ją palieka visi, ir jai tenka išeiti į neaiškią, paslaptingą būtį vienai.
Na, tema tikrai nėra ypatinga ir jau skaityta tūkstančius kartu, bet parašyta įtaigiai, kad, rodos, kartu su ta mergina išgyveni jos vienatvę ir liūdesį. Kartu su ja pradedi mąstyti, jog tai, kad tave palieka visi yra normalu ir taip turi būti, visada bus. Kartu šiai merginai norisi ir tarytum padėti, būti kažkur netoli, pasikviesti kavos puodelio, nes, nors visų mūsų istorijos yra skirtingos, mus vienija vienatvė ir suvokimas, kad galų gale mes liksime šiaip ar taip vieni.
Rekomenduoju šią knygą vieno vakaro pasiskaitymui, žinoma, jei apskritai tema yra įdomi ar pažįstama.
Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2000.

Knygos autorė:

Zoë Jenny (g. 1974 m. kovo 16 d., Bazelyje, Šveicarijoje)

Justinas Marcinkevičius "Vėlyvo vėjo vėliavos"

Poeziją apskritai ilgą laiką buvau numetusi į šalį, todėl sugrįžimas prie jos man kiek sudėtingas. Meilė poezijai, žinoma, prasidėjo ir nuo Justino Marcinkevičiaus eilių, tad, pamaniau, būtent jo eilėraščių rinkinys man ir padės prie poezijos sugrįžti. Šiek tiek klydau, nes šis rinkinys, asmeniškai man, nebuvo pats geriausias.
Kaip ir priklauso šią knygą į rankas paėmiau kovo 11-ąją. Kas gali pažadinti, priminti meilę Lietuvai, jei ne Justino Marcinkevičiaus eilės? Ir pažadino, ir priminė, kokia stipri meilė tėvynei gali būti, kaip skauda žmogui, ją mylinčiam, kai skauda ir Lietuvai. Man, kaip miesto vaikui, kaimo ilgesio motyvai yra gana tolimi, nors žavintys ir, rodos, kviečiantys paklajot kokio kaimo laukais ir apmąstyti savo būtį. Meilės tarp moters ir vyro šiame rinkinyje nėra apstu, kartais nesuprasi ar eilėraštis moteriai, ar tėvynei skirtas, gal iš esmės čia vienas ir beveik tas pats. Kaip ir meilė kitam žmogui mus prabudina, taip ir meilė tėvynei primena tai, kas brangu ir svarbu.
Kai mirė Justinas Marcinkevičius, prisipažinsiu, apsiverkiau. Tyliai braukiau ašaras nuo savo veido, nes jis beveik ir buvo pati tėvynė, jos nuostabus balsas. Su jo poezija augau, ją mokiausi savo noru mintinai ir dar dabar kartais vakarais, kai nėr, kur dėtis, mintyse kartoju eilėraštį "Toks vakaras". Neįsivaizduoju, kaip ši poezija galėtų nepažadinti meilės širdyje, užkurti užgesusią ugnį. Justinas Marcinkevičius yra (fiziškai buvo, bet juk kūryba vis dar YRA) ta žvakė tamsią naktį, kuri parodo kelią, kuri mus kreipia ten, kur jauku, kur gera - NAMO.

Toks vakaras

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies!

***

Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.

Tai gražiai lingavo girios,
uogų ir gegučių pilnos,
tai gražiai saulutė leidos,
atilsėlį nešdama.

Tai gražiai skambėjo žodžiai:
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis – Lietuva.

Knygą vertinu: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2011.

Knygos autorius:


Justinas Marcinkevičius ( g. 1930 m. kovo 10 d., Važatkiemyje, Prienų valsčiuje - mirė 2011 m. vasario 16 d., Vilniuje)

John Williams "Stouneris"

Šią knygą perskaičiau gal prieš kokias tris savaites ir vis dar ją prisiminus norisi išlieti ašarą, gal ir ne vieną. Ši knyga labai ilgai man vaidenosi aplinkui: skaitytojų atsiliepimuose, lentynose, žmonių rekomendacijose, ir žiūrėjau į ją nepatikliai. Galvojau, na negi, ši knyga gali būti ta, kuri sudrebina pasaulį? Pasirodo, gali ir yra būtent tokia. Jeigu ieškote lengvo skaitinio vakarui, padedančio pabėgti nuo jus supančios ir surakinusios realybės - ką gi, tuomet toliau galite neskaityti, nes knyga visai ne apie tai. Bet jeigu nebijote iššūkių savo sustabarėjusiems jausmams, akyse sužvilgančių ašarų ir stipraus dilgčiojimo į paširdžius, tuomet knyga kaip tik jums. Prisipažinsiu, iš pradžių erzina rašymo stilius, viskas atrodo per sausa, pernelyg glausta, pernelyg nuobodu. Tačiau paskui supranti, kad būtent taip ir turi būti ir, kad tie, rodos, sausi sakiniai, slepia savyje išminties klodus.
Pirmiausia, ši istorija apie paprastą žmogelį, ridenantį savo gyvenimo akmenį ir pernelyg neklausinėjantį nei gyvenimo, nei jį supančių žmonių, kodėl viskas yra būtent taip. Manau, tokių kaip Stouneris kiekvienas pažįsta ne po vieną. Kuo jis išskirtinis? Ogi tuo, kad jis šiaip nėra paprastas, neišsilavinęs visuomenės sraigtelis. Jis literatūros dėstytojas. Jis ramios išminties įsikūnijimas. Jo išmintis jam neleidžia garsiai klausti - KODĖL? Ir mums neįprastu būdu, neleidžia jam nieko keisti. Nors tai ne tik išmintis, tai ir stojiškas, ūkiškas tėvų auklėjimas, stokojantis meilės, švelnumo ar lepinimo. Jis taip ir eina per gyvenimą santūrus, nuolankus ir kažkam atsidavęs, nors pats ir nesupranta kam. Žinoma, jis sutinka merginą, kurią karštai, kaip būna pirmąkart, įsimyli. Ją veda, prasideda niūrus ir šaltas vedybinis gyvenimas. Jų santuoka labai nenusiseka, Stounerio žmonos šaltumas, sušaldo ir jo širdį. Tačiau, vis dėlto, jie susilaukia dukters. Duktė tampa Stounerio pagrindu po kojomis, stebuklu, praskaidrinančiu niūrią kasdienybę, bet jai paaugus, motina jos nebeprileidžia prie tėvo ir auklėja ją taip, kaip buvo auklėjama pati. Kitaip tariant, traumuota, suluošinta siela suluošina ir kitą. Ir blogiausia, deja, visam gyvenimui. Stouneris, nors ir vedęs, įsimyli antrąkart. Šįkart tai tampa gražia, trumpa iliuzija, kuri pripildo jo širdį ir, rodos, atsiveria naujam gyvenimui. Bet, kaip įprasta, iliuzijos trunka labai trumpai ir meilės istorija, netikėtai prasidėjus, taip pat netikėtai, bet labai skaudžiai pasibaigia, palikdama tuštumą ir didžiulį randą sieloje. Stouneris praranda bet kokią aistrą gyvenimui, viskas eina šuniui ant uodegos...
"Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas."
Vienoje diskusijoje perskaičiau klausimą: "Ko šita knyga gali išmokyti?" Ši istorija puikiai parodo, kas nutinka, kai žmogus, kaip tas šuo, pipranta kariamas, prisijaukina savo gyvenimą, atsisakęs pats savęs ir didžiulėje juodoje gyvenimo skylėje meluoja sau, jog yra laimingas, ar, blogiausiu atveju, tiesiog "normalus", kaip ir priklauso, sraigtelis. Daugelis egoizmą laiko didžiausia blogybe, tačiau, visiškas jo nebuvimas ir atsisakymas, priveda prie melo sau ir tuščio, nykaus, kažkam, nežinia kam, paskirto gyvenimo.


"Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo anksčiau už jį: kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė - ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą."


"O galiausiai jam į galvą atėjo tvirta ir neatšaukiama mintis, kad niekada nepažinojo kito bent kiek artimo, pasitikinčio ar žmogiškai šiltai atsidavusio žmogaus."

"Ir Stouneris galiausiai suprato, kad ji, kaip sakėsi, yra beveik laiminga savo neviltyje; ji nugyvens savo dienas ramiai, gerdama vis daugiau sulig kiekvienais metais, kad nebejaustų tos tuštumos, kuria tapo jos gyvenimas. Jis džiaugėsi, kad ji turi bent tai; jis buvo dėkingas, kad ji gali gerti."


Knygą vertinu: 10/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2016.

Knygos autorius:

John Edward Williams (g. 1922 m. rugpjūčio 29, Teksase - mirė 1994 m. kovo 3 d. Arkanzase, JAV)

2017 m. kovo 31 d., penktadienis

"Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai"

Taip jau nutiko, kad prieš keletą metų pirmąkart "paprotavusi" protų mūšyje, aš susirgau protų mūšių liga ir dabar jau keletą metų juose dalyvauju beveik kiekvieną savaitę. Bedalyvaudama juose, vis dažniau pajuntu, jog norisi domėtis viskuo plačiau, negu tai dariau prieš tai. Kartais pagaunu save skaitančią straipsnius ar faktus, kurie šiaip niekada anksčiau manęs nedomino. Protų mūšiai turi labai gerą savybę - jie lavina, praplečia akiratį. Tad taip susidomėjau ir knygyne padėta "Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai". Anksčiau į tokias įvairiausių faktų, primenančias vaikystėje vartytas enciklopedijas, knygas net nekreipdavau dėmesio. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau paskaitau kažką panašaus, kad prisiminčiau, kas užmiršta ar sužinočiau naujų dalykų. (Išduosiu paslaptį, kaip tik tą dieną, kai užverčiau šią knygą, ėjau į protų mūšį, kuriame buvo net du klausimai iš šitos knygos. Todėl, mano nuomone, ją paskaitinėti visai verta)
"Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai" pirmiausia sužavi savo labai patogiu formatu ir paprastumu. Viršelis tarytum skelbia, kad ją galima skaityti gulint vonioje ar atsisėdus tualete. Na, čia, žinot, jei telefonas išsikrovęs ar gaiviklio etiketė skaityta jau tūkstančius kartų. Iš pradžių skaitosi smagiai, paskui faktai pradeda kartotis, atsiranda kažkokių neišbaigtų ar tokių, kur remiamasi biblijos tiesomis (kas man niekaip nesisieja su faktais apskritai). Arba kam reikalingas toks faktas: "Šiame sakinyje yra keturiasdešimt keturios raidės."?? Tikriausiai kažkas jau pakartojęs keletą kartų vieną faktą, nebenorėjo kartotis ir taip priartėjo prie 1000-ojo fakto. Nors geriau jau tada būtų parašę didžiausios pasaulyje krūtinės dydį, tai jau būtų įdomiau, nei kiek sakinyje raidžių. Tuo labiau, kai knygos viršelis skelbia, jog joje slepiasi "1000 neįtikėtinų faktų, kurie net nešautų į galvą".
Žmonėms, kuriems įdomu, kokioje šalyje yra Mikės Pūkuotuko gatvė, kuo ypatinga vasario 29-oji Airijai arba kaip vadinasi aštriausias pasaulio pipiras, šią knygą paskaitinėti visai rekomenduoju, bet jei jūs jau tai žinote ir niekada neketinate pamiršti, tuomet, greičiausiai, ši knyga jums bus per silpna. Tai tikrai netaps kažkokia gyvenimo knyga, bet vietoj žurnalo "Žmonės" naudingiau pakrutins smegenis ir galėsit draugus nustebinti kokiu perskaitytu faktu prie alaus bokalo ar arbatos puodelio.

Knygą vertinu: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2013.

2017 m. kovo 15 d., trečiadienis

Kobo Abe "Moteris smėlynuose. Svetimas veidas"

"Moteris smėlynuose. Svetimas veidas" labai ilgai gulėjo lentynoje, nusipirkta komise. Tik kažkuomet visai netyčia ją prisiminiau, kai reikėjo pasiūlyt knygas knygų klubui. Ir pagaliau perskaičiau. Ir vis dar sunkiai rankioju žodžius, galinčius šias istorijas apibūdinti. Ši knyga mane taip prislėgė savo niūria nuotaika ir, kartu, taip įtraukė, kad paskui sunku buvo išklimpti. Kaip tyčia, pradėjau ją skaityti autobuse į Nidą ir priešais sėdinti moteris tuo pat metu skaitė Kobo Abe "Žmogus-dėžė". Dievaži, matyt, buvo lemta ją skaityti kaip tik tuo metu.

"Moteris smlėynuose"

"VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus." Štai taip prasideda ši istorija. Dingsta atostogauti išvykęs, maždaug trisdešimtmetis entomologas. Beieškodamas naujų vabzdžių, jis užklysta į užmirštą, laike įstrigusį kaimelį smėlynuose. Deja, juo pasinaudojama ir jis tarytum įkalinamas su viena moterimi namelyje, rodos, paskendusiame smėlyje. Ar jam pavyksta iš smėlio gniaužtų ištrūkti nesakysiu, nes taip atimsiu visą malonumą dar šios istorijos neskaičiusiems. Tiesą sakant, skaitant, norėjosi litrais gerti vandenį, nes, rodėsi, kad ne tik burna pilna smėlio, bet jo kupini ir tarpupirščiai. Rodos, trūksta oro ir skaitant net prasideda klaustrofobija. Dar niekuomet neteko skaityti knygos, kuri taip įklampina ir prikausto ne kažkokia ypatingai įdomia istorija ar siužetu, bet sunkiai apsakomu niūrumu. Pagrindinis knygos veikėjas primena Sizifą, ridenantį savo akmenį, nors šiuo atveju tai smėlis. Ir nors mes gyvename ne smėlio apsuptame mažame kaimelyje, tačiau kiekvienas kasam savo smėlį, bandydami nežinia ką nugalėti, apsisaugoti, sukurti harmoniją, kasame tuštybę, beprasmiškumą, laiką pilnomis saujomis. Šioje istorijoje stebina tarytum belaikė erdvė, visiškai kitoks gyvenimas, nei mums įprasta. Galiausiai tarp smėlio pajunti kažkokią neaiškią ramybę ir žmogaus bejėgiškumą prieš gamtą. Tik čia anapus smėlio - tuštybės kupinas, apraizgytas ne visai aiškiomis taisyklėmis, gyvenimas.

"PRASLINKO daugel monotoniškų smėlio naktų ir savaičių."

"Kai jis išsikabins į paviršių, visa, kas čia buvo, pavirs mažomis gėlytėmis, sudžiovintomis atminimui tarp užrašų knygutės puslapių... Ir nuodingosios, ir vabzdžiaėdės - visos jos pavirs plonomis, bemaž permatomomis spalvoto popieriaus skiautelėmis; gurkšnodamas namie arbatą, jis laikys jas prieš šviesą ir mielai pasakos apie visa, kas su jomis susiję."

"Žiūrėdamas į skardžio kraštą, blankiai nušviestą mėnulio, žmogus pagalvojo, kad tokia būsena, kada jautiesi, lyg viduje tau viskas būtų išdegę, tėra tiktai pavydas. Pavydas viskam, kas palikta viršuje, - gatvėms, tramvajams, šviesoforams sankryžose, reklamai ant telefono stulpų, nudvėsusioms katėms, vaistinėms, kur pardavinėjamos cigaretės. Ir kaip smėlis suėdė namo sienas iš vidaus ir stulpus - lygiai taip pavydas sugraužė žmogui vidurius ir pavertė jį tuščiu puodu, paliktu ant degančios viryklės. Puodas smarkiai kaista. Karštis darosi nepakenčiamas, ir galimas dalykas, kad beregint puodas išsilydys. Dar nesušvitus vilčiai, iškyla klausimas: kaip įveikti šią akimirką ir ar reikia ją įveikti?"



"Svetimas veidas"

O štai ši istorija yra apie žmogų, visiškai sužalotu veidu ir turintį visuomet vaikščioti su tvarsčiais. Po nelaimės, kaip dažnai nutinka, jo santykiai su žmona visiškai atšąla, jis pats užsidaro savame kiaute ir, rodos, nieko ypatingo iš gyvenimo nebesitiki. Ir staiga sugalvoja "pasiskolinti" kito žmogaus veidą. Kas nutinka tuomet? Atrodo, apsiverčia šio žmogaus gyvenimas. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Ši istorija man net labiau patiko už "Moterį smėlynuose". Ji buvo dar niūresnė, bet puikiai joje parodoma veido, išvaizdos reikšmė žmogaus gyvenime. Ir, drįstu teigti, šiandien veidas turi dar didesnę reikšmę gyvenimo kokybei, nei turėjo tuo laiku, kai ši istorija buvo parašyta.

"Noriu, kad tu įsivaizduotum - tai labai lengva, - koks aš buvau apgailėtinas, lyg benamis šuo, kai jaučiau, jog vien tuo, kad gyvenu, keliu visiems aplinkiniams pasišlykštėjimą. Beviltiška vienatvė, atsispindinti seno, dvesiančio šuns akyse. Neviltis, girdima bėgių skambesyje, kai gūdžią naktį remontuojamas kelias. Aš visas buvau sukaustytas, nes supratau, kad nors ir kokią išraišką stengčiausi suteikti savo veidui po tvarsčiais ir juodais akiniais, mano pašnekovas jos nepamatys."

Veido ir vidinio "aš" priešprieša. Ar užsidėjęs, pasiskolinęs svetimą veidą tapsi kitu? Ar teisinga yra tai, jog žmogaus vertė ir gerumas matuojamas išore, o ne tuo, kas žmogus yra iš tikrųjų? Kas ji būtų tamsoje, kur veido nematytume? Ši istorija sukelia daugybę prieštaringų minčių, kurios dar ilgam neduoda ramybės. Kiekvienas nori būti gražus, tačiau, nesusimąsto apie tai, jog grožis dingsta, jis kinta, dėvisi, nes toks jau mūsų kūnas ir nieko čia nepadarysi, bet tik tai, ką mes galėtume padaryti, vedami ne "gražaus veido", o mūsų savybių ar talentų, gali gyvuoti daug ilgiau nei mūsų išorės grožis. Šioje istorijoje taip pat didelį vaidmenį atlieka ir paprasčiausias nepasitikėjimas savimi, kuris labai greitai persiduoda ir kitiems žmonėms, kurie tave patį pradeda vertinti kitaip.

Rekomenduoju perskaityti abi istorijas, nes abi paliečia ir verčia daug ką pergalvoti.


Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1987.

Knygos autorius:

Kobo Abė (g. 1924 m. kovo 7 d. - mirė 1993 m. sausio 22 d., Tokijuje, Japonijoje)

2017 m. kovo 2 d., ketvirtadienis

John Irving "Sidro namų taisyklės"

"Ir jie verkdavo ne dėl to, kad norėdavo gimti; jis žinojo, jog jie verkia todėl, kad gimė."

"Sidro namų taisyklės" - tai knyga, kupina liūdesio, kiekvienas herojus kenčia ir sunkiai randa laimės lašų savo būtyje. Pirmiausia prisipažinsiu, jog ši knyga man tapo vasario mėnesio kančia. Beskaitant pirmąją pusę knygos dar buvo kažkiek įdomu, paskui darėsi vis neįdomiau ir nykiau, o skaitant paskutinius šimtą puslapių, paskaičius tris puslapius, numesdavau į šalį ir net indų plovimas atrodė įdomesnis užsiėmimas nei tai, kas vyko knygoje. Paliestos temos buvo tikrai įdomios ir vertos dėmesio: abortai, našlaičių gyvenimas, taisyklių prasmė ir jų įtaka mūsų gyvenimams, pasaulio pažinimas pro savas prizmes. Temos tikrai aktualios, ir tokios bus tikriausiai dar ilgai, tačiau pati istorija pasirodė labai ištempta, buvo visiškai neįdomių, net, rodos, nereikalingų dalykų. Nors autoriaus erudicija ir atsakomybė prieš skaitytoją, pateikti kuo tikresnius faktus, domėjimasis abortų darymu, obuolių auginimu ir sidro gamyba, išties žavi ir stebina.
Taigi, knyga apie našlaitį Homerą Velzą, kuris auga Sent Klaudo prieglaudoje, jos vadovas ir už viską atsakingas žmogus - daktaras Vilburis Larčas. Šis gydytojas ne tik, kad priima gimdomus našlaičius, bet ir neteisėtai daro abortus. Augant Homerui Velzui ant pečių užkraunama našta - mokytis "Dievo darbo" - daryti abortus ir priimti gimdymus. Daktaras Larčas į jį sudeda daugybę vilčių, tačiau jis pasipriešina ir išvyksta į Vandenyno Vaizdo sodus, kur auginami obuoliai ir iš jų spaudžiamas sidras. Jis pažįsta pasaulį iš naujo, kur taisyklės visai kitokios nei prieglaudoje. Jis įsimyli ir tai tampa ramybės pražūtimi daugeliui romano herojų. Gyvenimas, kaip visuomet, sukasi ratu ir, deja, Homerui Velzui tenka vis dėlto užsiimti "Dievo darbu".
Turbūt svarbiausia tema, kuri tampa šio pasakojimo stuburu - abortai. (Tiesa, pradėjus skaityti šią knygą, ne kartą nusipurčiau, ar net užsimerkiau, nes pernelyg išsamūs abortų aprašymai kėlė šiurpą.) Ši tema aktuali buvo ir praėjusiais laikais, tokia pat aktuali ir šiandien. Apie tai kalbėti tikrai reikia ir norėtųsi, jog šią knygą paskaitytų kuo daugiau žmonių, kad suprastų, jog kartais abortas yra išeitis. Ir, kad moteris turi turėti teisę pasirinkti. Vaikas, deja, negali pasirinkti, kokioje šeimoje gimti ar kokiomis aplinkybėmis. "Tie patys žmonės, kurie mums sako, kad privalome saugoti dar negimusių kūdikių gyvybę, - jie yra tie patys, kurie berods nebenori saugoti nieko kito, tik save, po to, kai atsitiktinai pradėtas kūdikis jau būna gimęs! Tie žmonės, kurie garsiai šneka, kad myli negimusio kūdikio sielą, - jie net nesistengia bent kiek paaukoti vargšams, padėti tiems, kurie niekam nereikalingi ar engiami! Kaip jie gali pateisinti tokį savo jaudinimąsi dėl vaisiaus ir tokį abejingumą nepageidaujamiems ir skriaudžiamiems vaikams? Jie pasmerkia kitus kančioms dėl atsitiktinio apvaisinimo; pasmerkia vargšus - tarsi vargšai būtų patys kalti, kad yra neturtingi." Ši knyga išties padeda pažvelgti giliau į našlaičio jauseną, jo bandymą gyventi, jo požiūrį į save ir aplinką ir, kartu, verčia susimąstyti apie buvimo gyvenime ir paties gyvenimo prasmę, apie tai, kiek gyvenimas naudingas tau ir kiek tu pats naudingas gyvenimui, ir, be abejo, aplinkai, kuri tave supa.
Daktaras Vilburis Larčas su Homeru Velzu elgiasi nesąžiningai - be jo sutikimo nori paversti savo paties kopija. " - Velniai griebtų, - dar sumurmėjo sau panosėje, - paauglio nepriversi subręsti pirma laiko - negali tikėtis, kad paauglys prisiims atsakomybę už viską kaip suaugęs žmogus, kad dirbs suknistą suaugusio žmogaus darbą!", " - Tai gal jau apsigalvojai, nebenori tapti gydytoju? - Iš tiesų niekada ir nenorėjau, - tarė Homeras. - Niekada nesakiau, kad noriu." Tai primena tėvų bandymą primesti jų pačių žlugusias viltis savo vaikams. Ir taip, daktaras Larčas Homerui yra lyg tėvas, nepamainomas autoritetas, nors ir per prievartą stumiantis Homerą ne ta linkme, kuria jis norėtų. Nes, velniai rautų, Homeras dar nepažįsta gyvenimo, yra per jaunas pasirinkimams, todėl našlaičiui Vilburio Larčo įtaka yra labai stipri ir sunkiai nuginčijama. Stebina, kad Homeras randa drąsos bandymams pasipriešinti primetamam gyvenimo planui. Nors jo maištas ir trunka ne taip jau ilgai.
Keista. Kai aprašomas prieglaudos gyvenimas - užliūliuoja ramybė ir jaukumas, kurį sukuria ten dirbančios seselės. Seselė Andžela, seselė Edna bei ponia Grogan. Jos kaip motinos ar gerosios senelės tiem visiems našlaičiams. Homeras Velzas, pripratęs prie tos prieglaudos idilės stebisi pasauliu, jį tyrinėja it mažas vaikas. "Čia, Sent Klaude, visuomenės nėra - nėra galimybės rinktis, lyginti, kas geriau ar blogiau, kuri bemaž visada būna bet kokioje visuomenėje. Čia viskas paprasčiau, nes tai, ką turi pasirinkti, arba akivaizdu, arba išvis nepriklauso nuo tavo valios. Tačiau kaip tik dėl to, kad čia beveik nėra pasirinkimo laisvės, našlaičiai taip veržiasi į visuomenę - bet kokią; kuo daugiau joje rezgama pinklių ir sklando paskalų, tuo geriau." "Sent Klaude to, kas augdavo, ir netgi kas gimdavo, niekam nereikėjo - gimimo vyksmas dažnai būdavo nutraukiamas. O dabar Homeras buvo užsiėmęs visa ko auginimu. Jam patiko gyventi Vandenyno Vaizdo soduose, nes čia viskas buvo panaudojama, viskas reikalinga."

Galėčiau apie šią knygą pasakoti dar daugybę dalykų, tačiau išskyriau tuos, kurie man pačiai kliuvo ir atrodė svarbiausi. Kaip jau ir minėjau, nors ir tematika man buvo įdomi, tačiau pati istorija nesudomino ir neįtraukė. Tai buvo pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, tačiau, gali būti, kad ir paskutinė. Tai buvo ne mano rašytojas, ne mano knyga.
Šiaip ar taip beveik mes visi tam tikra prasme esame šio gyvenimo našlaičiai, bandantys būti naudingi, prie kažko prisišlieti, ieškantys savo vietos po saule.

Kitos dėmesį patraukusios citatos: "Kai praeina daug laiko, norisi pamatyti žmones, kurie tave pažinojo; būtent su jais norisi pasikalbėti. Kai praeina pakankamai daug laiko, būna nebesvarbu, ką jie tau padarė."

"Kas gali būti asmeniškiau už norą turėti vaiką arba jo neturėti?"

Knygą vertinu: 4/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2008.

Knygos autorius:
John Irving (g. 1942 m. kovo 2 d. (75 metai), Exeter, Naujasis Hampšyras, JAV)
p.s. ir, visgi, koks įdomus sutapimas, jog būtent autoriaus gimimo dieną baigiau šią knygą skaityti.